Pavadinimas: | Stultiškiai |
Kiti pavadinimai: | Stultiškių vėjo malūnas |
Apskritis: | Panevėžio aps. |
Rajonas: | Panevėžio r. |
Seniūnija: | Upytės sen. |
LKS: | N6166098; E514602 |
WGS: | N55,629455; E24,231867 |
Unikalus objekto kodas: | |
Komplekso dalių kodai: | |
Seni kodai: | |
Statusas: | Neregistrinis |
Rūšis: | Kepurinis akmeninis ir medinis vėjo malūnas |
Statinio unikalus Nr.: |
Malūno istorija
Malūnas pastatytas 1880 m. Sparnuotąjį statė Drevinis, vėliau jis atiteko Rapševičiams (1931 ir 1932 m. minimas Ignas Rapševičius), Zopeliui (vadinamas paskutiniu savininku) [1].
Malūne malta iki 1962 m., ilgainiui jis buvo paverstas sandėliu [2]. Tačiau likimas pakrypo perspektyvesne linkme. Malūnas pakliuvo į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Upytės bandymų stoties akiratį: 1975 m. stoties vadovo Algirdo Andrišiūno iniciatyva suremontuotame malūne buvo atidarytas Linų muziejus. Tokia tema pasirinkta neatsitiktinai – bandymų stotyje užsiimta linų moksliniais tyrimais, čia buvo išvesta ne viena nauja linų veislė. Muziejus buvo mokslinio-profesinio pobūdžio, reprezentavo linininkystės raidą, stoties veiklą ir pasiekimus, čia vykdavo mokslinės konferencijos. Nepaisant tokios specifikos, į malūną-muziejų pradėti vežti turistai, organizuoti kultūriniai renginiai (poezijos šventė „Lino žiedas“, 1979). Buvo atkelta ir prie malūno pastatyta klėtis, kur laikytos skrynios, lovos, kitokie etnografiniai rakandai [3].
1993 m. pastatas grąžintas B. Zopeliui. Tuo metu (1988 ar 1993) nutrūko ir muziejaus veikla [4].
1994 m. malūną nupirko Panevėžio rajono savivaldybė. 1996 m. čia vėl buvo atidarytas Linų muziejus, tik jau nebe mokslinio, o etnografinio pobūdžio – supažindinama su senaisiais linų apdorojimo būdais ir įrankiais, XIX a. valstiečių buitimi, rodomi linų pluoštų ir audinių pavyzdžiai (ekspozicijos autorius Arūnas Astramskas) [5]. Muziejų kuruoja Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centras [6].
Asmenvardžių variantai
● Rapševičius: Repševičius [7].
● Zopelis: Zofelis [8].
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
Kontekstai, nutikimai, legendos...
● Porinama, kad malūnas buvo pastatytas aplink galingą pušį. Vėliau ji buvo nupjauta, o prie jos kamieno pritvirtintos girnos [9].
● Apie malūną ir velnius: „[P]asklidus kalboms apie miesto malūnuose besivaidenančius velnius, turistai į Stultiškių malūną taip pat žengdavo nedrąsiai, žvalgydamiesi, iš kurios pakampės pasirodys nelabieji, jei išgirsdavo kokį krebždesį, krūptelėdavo.“ arba „[Muziejininkė Dalia Mikalauskienė:] Perspėju, kad nelabieji gyvena aukštai, todėl į viršutinį aukštą vaikai lipa tyliai. Sakau jiems: jei norite pamatyti velnius, turite pasilikti nakčiai. Tačiau norinčiųjų taip ir neatsirado.“ [10]
● Per 15 Linų muziejaus gyvavimo metų (1996–2011) Stultiškių malūne apsilankė virš 150 tūkstančių lankytojų [11].
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
_______________________
[1] „Lankytinos vietos“, in: Panevėžio rajono gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“: [interaktyvus], prieiga: https://upyteszeme.lt/lankytinos-vietos/, [žiūrėta 2019 12 02]; Vita Žvinakytė, Vaida Andriejauskaitė, „Panevėžio krašto vėjo malūnai“, in: Krašto paveldas: konferencijų pranešimai, sud. Petras Juknevičius, Panevėžys: Reklamos forma, 2011, p. 40; Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 m., Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1932, p. 364; 1932 m. statistinės žinios, Panevėžio apygardos darbo inspekcija, 1932, in: Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 10R, ap. 1, b. 28, [l. 6]; Paveikslas (pagal įrašą ant paveikslo): Antanas Krištopaitis, „[Malūnas] Stultiškiai“, 1977 // saugoma: Lietuvos liaudies buities muziejus, inventorinis numeris LLBM M 9688 // publikuota: Antanas Krištopaitis, Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse, [Vilnius]: Maldžio fondas, 2007, p. 183.
[2] Pateikėja Dalia Mikalauskienė, pasakojimą užfiksavo Vitalija Jalianiauskienė (2016, Stultiškiai, Panevėžio r.) // publikuota: Vitalija Jalianiauskienė, „Linų ir legendų kraštas“, in: Sekundė, 2016 04 29; Vita Žvinakytė, op. cit.; Vaida Repovienė, „Malūnas atgimsta per lino kančios kelią“, in: Sekundė, 2011 04 08.
[3] Vita Žvinakytė, op. cit.; Vaida Repovienė, op. cit.; Gailutė Kudirkienė, „Lietuviško lino kelias – japoniškame žurnale“, in: Panskliautas, 2015 11 06; Panevėžio rajono savivaldybės informacija, „„Lino žiedas“ vėl pražydo eilėmis“, 2016 06 20, in: Regionų naujienos: [interaktyvus], prieiga: www.regionunaujienos.lt/lino-ziedas-vel-prazydo-eilemis/, [žiūrėta 2019 12 02].
[4] „Lankytinos vietos“; Vaida Repovienė, op. cit.
[5] Vita Žvinakytė, op. cit.
[6] Apie ekspoziciją plačiau žr. „Linų muziejus“, in: Ėriškių kultūros centras: [interaktyvus], prieiga: www.eriskiukc.lt/linu-muziejus/, [žiūrėta 2019 12 02]; Vaida Repovienė, op. cit.
[7] „Lankytinos vietos“.
[8] Pagal įrašą ant paveikslo. Paveikslas: Antanas Krištopaitis, „[Malūnas] Stultiškiai“, 1977.
[9] „Linų muziejus“; Vaida Repovienė, op. cit.
[10] Vaida Repovienė, op. cit.
[11] „Linų muziejui – 15 metų!“, 2011 10 11, in: Krekenavos regioninio parko direkcija: [interaktyvus], prieiga: http://krpd.am.lt/VI/article.php?article_id=282, [žiūrėta 2017 07 06].