Pavadinimas: | Biržiai |
Kiti pavadinimai: | Vėjo malūnas |
Apskritis: | Šiaulių aps. |
Rajonas: | Šiaulių r. |
Seniūnija: | Gruzdžių sen. |
LKS: | N6217745; E445533 |
WGS: | N56,090535, E23,124796 |
Unikalus objekto kodas: | 2322 |
Komplekso dalių kodai: | |
Seni kodai: | S37, IP1280, LA413/2569 |
Statusas: | Valstybės saugomas |
Rūšis: | Kepurinis plytinis vėjo malūnas |
Statinio unikalus Nr.: |
ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: Apie 1900 m. ar XX a. pradžioje. Dovydaitis (g. 1901) dailininkui Antanui Krištopaičiui pasakojo: „kiek atsimenu – malūnas jau sukosi“.
Statybos: Malūną apie 5 metus statė samdyti meistrai. Naudotos Kuršėnų plytinėje pagamintos plytos.
ISTORIJA: iki 1918 m.
Nutikimai: Pirmojo pasaulinio karo metais malūnas sudegė. Karo metu nukentėjo ir gretimame kaime stovėjęs Mažeikių vėjo malūnas.
ISTORIJA: 1918–1945 m.
Savininkai: Paskutinis savininkas Antanas Kvedaras (1903–1968, g. Biržiuose, pal. Šiupyliuose). Buvo vienas iš turtingiausių ūkininkų kaime ir visame Gruzdžių valsčiuje. Dar minimas ir kaip verslininkas. Kartu su broliu turėjo 45 ha žemės, kitur nurodoma, kad 50 ar 56 ha. Kiti kaimo gyventojai turėjo po 12–13 ha žemės, o mažažemiai – po 3–5 ha. Laikė daug galvijų, kiaulių, paukščių ir bičių. Buvo įsigijęs javų ir dobilų kuliamąsias, traktorių, turėjo lengvąjį automobilį, didžiuodavosi savo riestaragiu gramofonu. 1930–1940 m. buvo Šaulių sąjungos narys. Priešinosi sovietinei okupacijai: prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui kartu su kitais Šiupylių šauliais sudarė ginkluotą būrį; artėjant Rytų frontui vėl priklausė savisaugai. Kvedaro žmona Rozalija jaunystėje buvo įstojusi į pranciškonų vienuolyną. Mirus broliui, kuriam buvo patikėtas tėvų ūkis, ji paliko vienuolyną, grįžo į ūkį ir ištekėjo už Kvedaro.
Malūnininkai: Malė pats šeimininkas Antanas Kvedaras.
Rekonstrukcijos: 1928 ar 1929 m. malūnas buvo atstatytas (buvo sudegęs Pirmojo pasaulinio karo metais).
Veikla: Tarpukariu malta saviems reikalams. Kitų teigiama, kad malta ir kaimynams.
Įranga: Buvo dvejos girnos, piklius.
Vertė: 1932 m. malūnas vertintas 8 tūkst. litų.
ISTORIJA: 1945–1990 m.
Savininkų likimas: Grįžus sovietams Antanas Kvedaras su šeima paliko Biržius, slapstėsi. Iš pradžių jis pasitraukė į Šiaulius, o 1945 m. persikėlė į Pakiršinio kaimą netoli Baisogalos, dirbo traktorininku ir kuliamosios mašinistu. 1949 m. areštuotas ir nuteistas 25 metus lagerių. Bausmę atliko Mordovijoje, tapo invalidu. 1957 m. paleistas į laisvę, 1958 m. apsigyveno Kuršėnuose, dirbo betono gamykloje.
Nusavinimas: 1946 m. Kvedarų ūkis buvo rekvizuotas ir perduotas Gruzdžių valsčiaus mokesčių inspekcijai. Jame įsikūrė mašinų-arklių nuomojimo punktas (MANP). Vėliau malūnas atiteko „Tarybinės žemės“ kolūkiui.
Veikla, malė iki: Malė iki 1944 ar 1949 m. 1949 m. malūną dar bandyta paleisti, tačiau nebepavyko ir nuo to laiko nebeveikė.
Sunykimas: Apie 1959 m. buvo nuardyta malūno kepurės danga, nes prireikė skardos. Malūno aplinkoje pastatytos fermos ir vandentiekis. XX a. 8 deš. buvęs malūnas naudotas kaip kolūkiečių kiaulidė. Dailininko Antano Krištopaičio pažymima, kad vidaus įrenginiai buvo išgriauti ir sunaikinti kolūkio pirmininko leidimu.
ISTORIJA: po 1990 m.
Savininkai: Malūną paveldėjo buvusio savininko Antano Kvedaro anūkai (?) A. Kvedaras ir Kundrotienė (Kvedaraitė).
Situacija: Nenaudojamas. Griūva.
MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Remiantis 1932 m. brėžiniu, malūnas stovėjo greta kelio Mažeikiai–Šiupyliai (dabar Biržiai–Šiupyliai), 10 m į šiaurę nuo jo. Jam buvos skirtas 18,2 x 21,2 m dydžio žemės sklypas. Atokiau nuo kelio, sklypo kampe buvo numatyta išvietė. Kitoje kelio pusė buvo malūno šeimininko Antano Kvedaro sodyba. Išlikęs sodybos gyvenamasis namas (20 x 11 m, nuo malūno nutolęs apie 40 m) ir svirnas. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1932 m. malūno brėžinį ir 2006 m. in situ duomenis) ir Ona Stasiukaitienė, papildė Salvijus Kulevičius.
MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Plytų mūro. Gana reto plano: iš išorės aštuoniakampės nupjautos piramidės, o iš vidaus kūgio formos (iš vidaus sienos išmūrytos apskritimu). Pamatai akmenų mūro, tarpai užpildyti skalda. Sienos iš raudonų plytų, netinkuotos. Durys dvejos, nukreiptos į rytus ir į vakarus, angų aukštis 2,18 m, plotis 1,15 m. Langai labai maži, neatitinkantys tarpukaryje taikytų statybos normų. Pirmo aukšto grindys ir visi perdenginiai mediniai. Stogas dengtas skarda. Remiantis 1932 m. brėžiniu, malūno aukštis iki kepurės apie 9,6 m, skersmuo iš vidaus pirmo aukšto grindų lygyje 6,8 m (su išorinėmis sienomis, trumpesnė įstrižainė 8,2 m), viršutiniame aukšte atitinkamai 5,5 m (6,9 m). Pirmas aukštas 2,9 m aukščio, antras 2,6 m, trečias 2,7 m, ketvirtas 1,2 m. Remiantis 1994 m. matavimais pateikiamai kiek kitokie duomenys: malūno aukštis iki kepurės 8,8 m; skersmuo iš vidaus pirmo aukšto grindų lygyje 6,6 m (su išorinėmis sienomis, trumpesnė įstrižainė 8,6 m), viršutiniame aukšte atitinkamai 5 m (6,6 m); pirmas aukštas 3,1 m aukščio, antras 2,5 m, trečias 2 m, ketvirtas 1,2 m; malūno sienų storis apačioje ties pamatu (trumpesnė įstrižainė) 1 m, viršuje ties kepure 0,6 m. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1932 m. malūno brėžinį ir 1977 m. bei 1994 m. in situ duomenis), papildė Salvijus Kulevičius.
MALŪNO APRAŠYMAS: įranga
Antrame aukšte buvo dvejos girnos, pirmame – piklius. Girnos buvo palyginti mažos: jų skersmuo kartu su kubilu 1,2 m. Pikliaus plotis 1,1 m, ilgis 3 m, aukštis 1,9 m. Pirmame aukšte buvo 4,9 (? 2,9) m skersmens statvolio didysis varantysis krumpliaratis ir du 0,6 m skersmens verpsčių krumpliaračiai, įrengti 1,9 m aukštyje. Statvolio ilgis 9,5 m. Statvolio viršutinio kampinio krumpliaračio skersmuo 1,6 m, sparninio krumpliaračio skersmuo 2,8 m. Sparnai buvo keturi, tradiciniai, su posparniais, ardeliai aptraukti burėmis. Sparno ilgis 12 m. Malūne buvo maišų kėlimo mechanizmas. Įranga neišlikusi. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1932 m. malūno brėžinį ir apie 1939 m. darytą nuotrauką), papildė Salvijus Kulevičius.
PAVELDOSAUGA
1992 m. įtrauktas į Naujai išaiškinamų paminklų sąrašą (IP1280/At). Nuo tada turi paveldosauginį statusą.
IŠSKIRTINUMAS
Indrės Kačinskaitės (1991) ir Eligijaus Juvencijaus Morkūno (1994) teigimu, tokio tipo – aštuoniakampės formos – malūnas yra bene vienintelis toks išlikęs Lietuvoje.
KITA
(1) Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Gruzdžiuose ir jų apylinkėse buvo 20 vėjo malūnų: Biržiuose, Daujočiuose, Jauneliuose, Jurgaičiuose, Lyguduose, Mažeikiuose, Mikutaičiuose, Nuomininkuose, Poviliškiuose, Ražuose, Saveikiuose, Staneliuose, Strazduose, Šakynoje, Šepkaičiuose, Šiupyliuose, Taurakiuose, Valdomuose ir du Gruzdžių miestelyje (Vaidučio Riškaus duomenimis).
Senųjų vėjo malūnų tyrinėtojas Eligijus Juvencijus Morkūnas nurodo, kad XX a. pradžioje apie Gruzdžius vėjo malūnų buvo „ypač daug“. Malūnai malė ar bent stovėjo: Barysiuose, Biržiuose, Daujočiuose, Dimšiuose, Džiugiuose, Gruzdžiuose (2), Jauniūnuose, Jauneliuose, Juodžiuose, Jurgaičiuose, Kančiūnuose, Lyguduose, Linkaičiuose, Mažeikiuose, Meškuičiuose (3), Mikutaičiuose (2), Mingėliuose, Nuomininkuose, Piktuižiuose, Poviliškiuose, Priešginiuose, Radviliuose, Ražuose, Saveikiuose, Staneliuose, Strazduose, Šakynoje, Šepkaičiuose (2), Šilmikiuose, Šiupyliuose, Taurakiuose, Toliočiuose, Valakuose, Valdomuose, Viesgirdžiuose, Žmirkliuose.
Iki šių dienų išlikusius Biržių ir Mažeikių malūnus teskiria 850 metrų.
(2) Išliko 1932 m. malūno apmatavimai ir brėžinys, parengtas diplomuoto inžinierius Felicijono Liauso iš Šiaulių (kai kur jis klaidingai nurodomas kaip malūno statybos projekto autorius). Liauso darbai susiję ir su kitais Šiaulių regiono technikos objektais: 1930 m. atliko prie Šakynos buvusio Buožio vėjo malūno, o 1931 m. Gedžiaus vėjo malūno Mažeikiuose matavimus; 1934 m. parengė Žalevičiaus motorinio malūno ir lentpjūvės Gruzdžiuose, o 1935 m. Valantino garinės lentpjūvės Kiaukliuose projektus (visi dab. Šiaulių r.). Jo biuras buvo Šiauliuose Vilniaus g. 196, vėliau minimas ir kitas adresas – Trakų g. 14b.
Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31