ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: Paplitusios kelios versijos, tačiau labiausiai pagrįsta, kad malūnas pastatytas 1850 ar 1885 m. Įrašas „P. 1850.“ iškaltas akmenyje, įmūrytame malūno sienoje prie pirmo aukšto durų, o 1885 m. data užfiksuota archyvinėje medžiagoje. Malūnas pažymėtas 1874 m. žemėlapyje.
Statytojas (savininkas): Malūnas pastatytas Baisogalos dvaro sodyboje. Tuo metu dvaras priklausė Vladislovui Komarui vyresniajam (1810–1896).
Statybos: Menotyrininkė ir architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė kelia prielaidą, kad malūno architektūros (dekoro ?) autoriumi galėjo būti profesionalus architektas Tomas Tišeckis (minimas 1824–1861). Sovietinėje spaudoje (1940) pateikiamos gerokai pagražintos ar išgalvotos, bet su to meto propagandos tendencijomis derančios malūno statybos detalės: „miestely yra malūnas, kurį, kaip žmonės pasakoja, Komarų tėvui vienas meistras pastatęs, gaudamas už tai vietoj 25 rublių, 25 rykštes“.
Alternatyvios istorijos:
(1) Romantiškoji versija byloja, kad malūnas pastatytas XVIII a. Ji skelbta tarpukario ir sovietinių metų spaudoje (V. B-as, 1933; A. Martinionis, 1961; A. Nezabitauskas, 1964), paveldo dokumentuose (A. Kazlauskas, 1970; Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, 1973).
(2) Pagal menotyrinę versiją, malūnas ar jo estetinis pavidalas (dekoras) gali būti architekto T. Tišeckio kūrinys. Jo sukurti Baisogalos dvaro rūmų ir oranžerijos projektai priskiriami XIX a. 4 deš., o statybų iniciatoriumi laikomas Vladislovo Komaro vyresniojo tėvas Juozapas (m. 1847) (N. Lukšionytė-Tolvaišienė, 2008).
(3) Istorinė versija grindžiama bendromis ūkio ir malūnų raidos tendencijomis. Pasak jos, malūnas atsirado XIX a. viduryje ar antroje pusėje (K. Čerbulėnas, 1955; E. Vaitulevičienė, 1972; Dosjė, 2000). Būtent tada Lietuvoje suintensyvėjo žemės ūkis, imta daugiau malti grūdų gyvuliams šerti ir atitinkamai pradėta statyti daugiau malūnų. Taip pat ankstesnių metų malūnai dažniausiai mūryti iš lauko riedulių, o šis – iš plytų. Versija kilo, kai dar nebuvo atrasti liudijimai archyvų dokumentuose ir nebuvo pastebėtas akmenyje iškaltas įrašas (2011).
(4) Malūnas turėjo vėjarodę su iškalta 1911 m. data. Kai kur tai nurodoma kaip malūno statybos metai (V. Milius, 1953).Visgi ši data sietina su malūno rekonstrukcija, o ne atsiradimu. 

ISTORIJA: iki 1918 m.
Savininkai: Bajorai Komarai. Baisogalos dvarą 1830 m. nusipirko Juozapas Komaras (m. 1847). Jo pagrindinė rezidencija buvo Raguvėlės dvaras (Anykščių r.), ten jis ir gyveno. 1846 m. Baisogalos dvare apsigyveno jo sūnus Vladislovas (1810–1896, pal. Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčioje). Po tėvo mirties jam ir atiteko šis dvaras kartu su 8 palivarkais. Vladislovas sukaupė nemenką turtą: vien Baisogalos parapijoje jam priklausė 9 dvarai, o iš viso jų turėjo apie 40. Buvo geras ūkininkas: Baisogalos dvare įvedė sėjomainą, sutvarkė vandens semiamus laukus. Jis pertvarkė ir dvaro sodybą: 1857 m. buvo rekonstruoti rūmai, 1870 m. prie jų pristatyti du flygeliai; XIX a. viduryje ar antroje pusėje užveistas parkas (R. Aftanazy, 1990; Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai, 2000). Tiesa, istorikė E. Vaitulevičienė ir architektūros istorikė N. Lukšionytė-Tolvaišienė rūmų statybą ar rekonstrukciją nukelia į 1830–1847 m. ir sieja su Vladislovo tėvu Juozapu (E. Vaitulevičienė, 1972; N. Lukšionytė-Tolvaišienė, 2000, 2008). Sakoma, kad pati dvaro sodyba anksčiau buvusi kitoje vietoje (tokiu atveju Komarai apskritai įkūrė ir pastatė naują sodybą), nors vėlgi esama ir kitokių liudijimų. Vladislovo rūpesčiu 1882 m. Baisogalos miestelyje buvo pastatyta bažnyčia. Tokių būta to meto, kai galimai pastatytas ir dvaro malūnas, aplinkybių bei kontekstų.
Vėliau dvarą valdė Vladislovo žmona Ona (Končiūtė; 1847–1900, g. Lokinėje, Ukmergės r., pal. Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčioje), o 1900 m. jį perėmė vyresnysis sūnus Vladislovas (1879–1941, m. Karagandos Karlage, Kazachstanas). Jis vėlgi garsėjo kaip puikus ūkininkas ir pažangių ūkininkavimo idėjų diegėjas. Vladislovas buvo baigęs agronomijos ir ekonomikos mokslus Halės-Vitenbergo universitete Vokietijoje, buvo aktyvus 1900 m. įkurtos Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos narys. Apie 1908–1910 m. jo iniciatyva draugija Baisogaloje (Jadvimpolyje) įsteigė žemės ūkio tyrimų sotį (vad. Baisogalos bandymų stotimi). Stotį išlaikė draugija, jai vadovavo J. Šolcė, Komaras ir kt. Stotis laikoma augalų selekcijos mokslo pradininke Lietuvoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vladislovas išdrenavo Baisogalos dvaro laukus, ūkiškai sutvarkė mišką. Keitėsi ir dvaro sodyba: 1890–1892 m. prie rūmų iš parko pusės pristatytas naujas flygelis, o 1911 m. simetrijos išlaikymui dar vienas toks priestatas, tarp jų pastatytas prieangis-balkonas. 1911 m., regis, rekonstruotas ir malūnas. Pagal Elenos Šveistienės (2000), Jadvygos Buivydienės (2009) ir Inos Stuogės (2019) medžiagą.
Rekonstrukcijos: Paplitęs teiginys, kad malūno fasadai pirmą kartą nutinkuoti XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje ir būtent tada buvo sukurtas šį malūną išskirtiniu darantis ir iki šių dienų išlikęs išorės dekoras. Toks datavimas grindžiamas manymu, kad būtent tokiu metu puošybai pradėti naudoti įvairūs „pseudostiliai“, atkartojantys įvairius praeities meno stilius, kokie būdingi ir malūnui (E. Vaitulevičienė, 1972). Dar viena rekonstrukcija galėjo vykti 1911 m. Tokia data iškalta malūno vėjarodėje, kai kur patikslinama, kad tada remontuota malūno kepurė.

ISTORIJA: 1918–1940 m.
Savininkai: 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma nusavinant dvarų valdas. Vladislovui Komarui buvo palikti įstatymo numatyti standartiniai 80 ha žemės. Pagal Žemės ūkio ministerijos planą Baisogaloje turėjo įsikurti pavyzdinis valstybinis ūkis. Tam iš nusavintų dvaro ir aplinkinių palivarkų žemių buvo suformuotas 900 ar 1010,39 ha žemės masyvas. Vyriausybė, įvertindama Komaro ūkinius pasiekimus, išnuomojo jam visą šį žemės plotą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo pavyzdingai tvarkyti. Taip ir šeimininkauta: pasižymėta dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu, diegtos naujos veislės, ūkio darbai buvo visiškai mechanizuoti, dirvos artos traktoriais, laukai tręšti pačių pasigamintomis dirbtinėmis trąšomis (buvo pastatytas kaulų deginimo fabrikas), modernizuota spirito varykla ir pieninė. Čia stažuodavosi studentai, vežtos ekskursijos, geranoriškai dalytasi patirtimi. Pagal Elenos Šveistienės (2000), Jadvygos Buivydienės (2009) ir Inos Stuogės (2019) medžiagą.
Malūnininkai: Malūnas buvo išnuomotas Stepui Zubauskui iš Satkūnų (dab. Joniškio r.). Jo vardu buvo išimtas ir patentas malūno veiklai. Baisogalą ir Satkūnus skiria apie 100 km (važiuojant dabartiniais keliais). Savo laiku Satkūnų palivarkas priklausė tam pačiam Vladislovui Komarui. Tad malūnininko atvykimas iš atokesnės vietos, regis, nebuvo atsitiktinumas ir galėtų būti aiškinamas ryšiais tarp dvarininko valdų (tikslintina prielaida). Greta Satkūnų palivarko sodybos tai pat būta vėjo malūno (tikslintina, kam jis priklausė; pažymėtas 1914–1921 m. vokiškame žemėlapyje, 1972 m. sudegė).
Įranga: Buvo dvejos girnos ir piklius. Girnos 1,4 m skersmens.
Veikla: Malūnas dirbo pelnui. Pagal 1927 m. Komaro užrašus, jis veikė tik sezono metu – rudenį ir žiemą. Tačiau 1933 m. spaudoje teigta, kad malūnas stovi apleistas, nepatikslinant, ar jis nebeveikė ar tik buvo prastai prižiūrimas (?). Straipsnyje publikuota nuotrauka liudija, kad malūnas iš tiesų buvo ne geriausios būklės: tinkas vietomis nutrupėjęs, sparnai sukrypę, ant sparnų suvyniotos burės išsidraikiusios ir paplyšusios (kita vertus, kalbant apie sparnus, tai galėjo būti tiek nepriežiūros, apleidimo, tiek ir neseniai praūžusios audros padarinys). Žmonių taip pat atsimenama, kad malūno sparnai sukdavosi retai, spėliojama, kad malta tik dvaro reikmėms. 

ISTORIJA: 1940–1990 m. I etapas
Savininkų likimas: 1940 m. liepą Vladislovas Komaras buvo areštuotas ir po kurio laiko ištremtas, 1941 m. vasarį mirė Karagandos lageryje (Karlage; dab. Kazachstanas). Komaro šeima pasitraukė į Kauną, vėliau į Lenkiją.
Nusavinimas: 1940 m. Komarų ūkis nacionalizuotas. 1941 m. jo žemėse ir pasinaudojant jo materialia baze įkurtas Baisogalos tarybinis ūkis, egzistavęs iki vokiečių intervencijos. Pasibaigus karui sovietinis ūkis vėl buvo atkurtas.
Būklė: Sprendžiant iš nuotraukų, XX a. 6 deš. pradžioje malūnas buvo geros būklės: sveikais sparnais, tvarkingu stogu, su vėjo turbinomis (rožėmis), apeigos tilteliu, tik sienų tinkas jau buvo aptrupėjęs.
Veikla, pajėgumai, malė iki: Malūne malta iki 1954 m. Pasakojama: „[A]tvažiuoja vietiniai ir gerokai iš toliau porą dvikinkių vežimų su grūdais (apie 2 t), ir malūno girnos sumala juos per kokias 1,5 val. Maldavo grūdus pašarams, duonai ir pyragams kepti. Malūno sparnus sukdavo vėjas; jei jis nepalankus, įjungdavo elektros srovę. Net tolimiausių kaimų valstiečiai mielai dardėjo į Baisogalą grūdų malti.“ (P. Lukoševičius, 2004). Deja, nelabai aišku, koks laikotarpis turėtas omenyje (tarpukaris ar sovietmetis, o gal čia viskas sulieta į viena?).
Rekonstrukcijos: Remiantis minėtu pasakojimu, malūnas buvo elektrifikuotas, naudotasi elektros varikliu. 1953 m. nuotraukoje užfiksuota greta malūno einanti elektros perdavimo linija.

ISTORIJA: 1940–1990 m. II etapas
Valdytojai: 1948 m. Baisogaloje įsteigta Žemės ūkio instituto Gyvulininkystės mokslinio tyrimo stotis ir eksperimentinis ūkis, o 1956 m. ir pats institutas, tada jau vadintas Gyvulininkystės ir veterinarijos institutu, perkeltas į Baisogalą. 1952 m. institutui buvo patikėti buvusio dvaro pastatai, drauge ir malūnas.
Veikla, malė iki: Malta iki 1954 m. Regis, kad tai sutapo ar susiję su naujo valdytojo atsiradimu.
Būklė: 1964 m. (?) priskiriamoje nuotraukoje įamžintas apnykęs malūnas: likęs tik su dviem sparnais, be turbinų ir apeigos tiltelio, daug kur nubyrėjusiu tinku.
Rekonstrukcijos: Apie 1965 m. pradėti rengti remonto ar restauravimo dokumentai, o 1969 m. (?) nuotraukose užfiksuotas jau pasikeitęs malūnas: sutvarkytos, nutinkuotos sienos, atkurti sparnai ir apeigos tiltelis, tik nebebuvo atstatytos turbinos, o sparnai atkurti apsukti į kitą pusę. Malūnas tvarkytas ir apie 1973–1976 m. (?): nudažytos sienos, pakeisti apeigos tiltelio statramsčiai. Sakoma, kad 8 deš. užkelti ir nauji ąžuoliniai sparnai, nors sprendžiant iš nuotraukų ir dailės kūrinių jie išliko nekeisti nuo 7 deš. Apskritai, apie 1970 m. buvo susirūpinta visu buvusio dvaro ansambliu ar atskirais jo elementais, pradėti tyrimai, projektavimo ir tvarkymo darbai. Tuo metu rekonstruotas ir malūno vidus, pakeičiant jo planinę struktūrą ir sunaikinant dalį senosios įrangos: medinės perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, pastatytos naujos pertvaros, išardyti girnų mechanizmai ir pavara.
Vizijos: Remiantis 1973–1975 m. projektine dokumentacija, malūną ketinta paversti etnografiniu muziejumi, svetaine-malūnu, svetaine-muziejumi, instituto muziejumi ar kraštotyros muziejumi-svetaine. Vėlesnėje literatūroje tai įvardyta paprasčiau – įrenginėta jaunimo kavinė, svetainė su viešbučiu.
Sunykimas: Dar nebuvo baigti rekonstravimo darbai, kai malūne kilo gaisras (1976–1979). Apie jo priežastis pasakojama skirtingai: kad trenkęs žaibas (vieną vasaros vidudienį žaibas trenkė į malūno sparnus ir vieną jų visai sutrupino, kitus apgadino), kad padegtas vaikų ar kt. Sudegė kepurė, apdegė sparnai, viršutiniame aukšte ir kepurėje buvusi įranga. Pritaikymo darbai nebetęsti, malūnas stovėjo nenaudojamas. Vėliau (iki 1988 ?) atkurta tik malūno kepurė.

ISTORIJA: po 1990 m.
Valdytojai: Malūno šeimininkas nesikeitė nuo XX a. 6 deš., kito tik paties šeimininko priklausomybė, statusas ir pavadinimai. 2020 m. tai buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.
Rekonstrukcijos: Nenaudojamo malūno būklė tapo avarinė. 2010 m. apibūdinta: malūno išorinių sienų tinkas atšokęs, byra; pamato-pirmo aukšto mūro skiedinys trupa, įvairaus dydžio akmenys krenta; viršutinių aukštų mūro plytos suaižėjusios, aptrupėjusios; statinys pažeistas biologinės korozijos, ant jo auga medeliai. 2010–2011 m. malūnas konservuotas ir restauruotas: sutvarkytas akmens mūras, nutinkuotas ir hidrofobizuotas fasadas, atkurta dalis apdailos, uždėta nauja kepurės danga, įrengta atgrinda paviršiniam vandeniui nuo pastato nutekėti, dėl saugumo buvo nuardytas suiręs apėjimo tiltelis, užmūrytos durų ir langų angos. Tvarkyta tik malūno išorė. Kultūros paveldo departamentas šiems darbams skyrė 576,9 tūkst. litų, dar 10 tūkst. litų prisidėjo valdytojas.
Vizijos: Tvarkant malūną užsiminta apie galimą jo pritaikymą muziejui, eksponuojant Baisogalos gimnazijos sukauptą kraštotyros kolekciją.
Situacija: Nenaudojamas.

MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Tai retas, o gal ir vienintelis atvejis Lietuvoje, kai malūnas yra architektūrinio ansamblio (tarpusavyje suderintų ir vientisumu pasižyminčių statinių komplekso) komponentas ar dalis. Dėl to jo vietai ir išvaizdai įtakos turėjo ne vien įprastos malūnų statybos praktikos (statyti ten ir taip, kad kuo geriau „gaudytų“ vėją), bet ir ansamblio užstatymo architektūrinės ir estetinės idėjos.
Baisogalos dvaro sodybos reprezentacinė dalis formuota laikantis kompozicinės ašies principų: ši ašis prasidėjo miestelio aikštėje, kur telkėsi pagrindinės miestelio institucijos (turgus, bažnyčia ir smuklė), jos pradžios tašku buvo smuklė (neišlikusi); toliau ji ėjo tiesia, miestelį ir dvarą jungiančia gatve (dab. R. Žebenkos g.); dvaro sodyboje ją pratęsė tiltas ir išryškino abipus jos iškasti tvenkiniai; toliau ji kirto dvaro parterį ir rūmus, juos padalydama į dvi simetriškas dalis; parterio pastatai svirnas-virtuvė ir žirgynas-ratinė buvo pastatyti taip, kad pabrėžtų ašį – išilgai jos ir vienas priešais kitą, lyg suskliausdami ją, o svarbiausiame sodybos statinyje – rūmuose – ji išreikšta ir akcentuota masyviu centriniu rotondos pavidalo korpusu ir virš viso statinio iškylančiu kupolu su dviejų metrų aukščio arkangelo Mykolo skulptūra (skulptūra neišlikusi); ji driekėsi ir už rūmų, per parką (tikslintina, kiek parko struktūra ir elementai derėjo ar kontrastavo su griežta jos simetrijai); ašį užbaigė parko gale stovėjęs vėjo malūnas. Malūnas tapo išraiškingu šios ašies, dvaro parko ir dvaro sodybos reprezentacinės dalies pabaigos ar ribos žymeniu. Ašis buvo apie 0,8 km ilgio. Manytina, kad malūno atsidūrimas kompozicinėje ašyje nebuvo sutapimas ar atsitiktinumas, o tokiu atveju, tikslinant jo statybos datą, derėtų atsižvelgti ir į viso ansamblio atsiradimo bei rekonstrukcijų datas. Labai panašus dvaro sodybos komponavimo ir susiejimo su miesteliu principas įgyvendintas ir Raguvėlės dvare (Anykščių r.), tik ten apie 0,56 km ilgio ašį „įrėmino“ užvažiuojamieji namai ir magazinas (atrodo, kad šioje sodyboje vėjo malūno nebuvo, naudotasi vandens malūnu). Raguvėlė buvo pagrindinė Komarų giminės rezidencija, jų šeimos „lizdas“. Kompozicinės ašies principu paremtas ansamblis čia sukurtas XVIII a. pabaigoje–XIX a. viduryje ir sumanymo iniciatoriumi laikomas Juozapas Komaras (m. 1847). Abi valdas sieja ir architekto Tomo Tišeckio pavardė: išliko XIX a. 4 deš. jo šiems dvarams rengti pastatų projektai, neatmestina, kad jis galėjo būti ir kompozicijų ar atskirų jų dalių autoriumi.
Dermė ir sąskambiai tarp ansamblio dalių kurti pasitelkiant ir tūrius bei dekorą. Pagrindinis dvaro rūmų akcentas –  daugiau kaip 10 m skersmens rotonda – turėjo stambaus apvalaus plano bokšto pavidalą. Tokias pat asociacijas galėjo ar turėjo kelti ir vienoje ašyje su rūmais atsidūręs aštuoniakampės nupjautos piramidės formos malūnas. Abu „bokštai“ užsibaigė kupolo ar jam artimos formos stogais. Rūmų ir malūno fasadų puošyboje taip pat naudoti panašūs elementai: rustai, piliastrai, trikampio ir pusapskritimio formų langų sandrikai. Drąsiau tarus, laikytasi vienos ar panašaus dekoro „programos“. Dėl įtraukimo į ansamblį šio malūno puošyba yra turtingesnė nei kitų Lietuvoje išlikusių malūnų. Ir tai vienas iš tų retų atvejų, kai malūnas turi akivaizdžių stilistinių, šiuo atveju romantizmo ar istorizmo, bruožų.
Priešais malūną (nuo rūmų pusės) iškastas vadinamasis didysis tvenkinys su sala vėlgi liudija apie suromantintą ar estetizuotą požiūrį: nuo jo krantų atsiverdavo puikios perspektyvos į malūną ar su malūno vaizdu; malūno siluetas atsispindėdavo vandens paviršiuje.
Šios dvaro sodybos kompozicijos, pastatai ir jų dekoras, parko elementai – geresnės ar prastesnė būklės, tačiau yra išlikę.
Minima, kad dvaro parke, jo šiaurės vakarų pakraštyje, netoli kumetyno, būta ir malūnininko namelio.

MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Pirmas aukštas skeltų akmenų mūro su plytų intarpais, kiti aukštai plytų mūro. Pastatas aštuoniakampės nupjautos piramidės formos, keturių aukštų su pusaukščiu, sienos tinkuotos. Kepurė daugiabriaunė, dengta skarda. Turėjo medinį ant medinių atramų paremtą apeigos tiltelį (sunykęs). Pirmas aukštas be dekoro (kai kuriuose šaltiniuose šis aukštas neskaičiuojamas, vadinamas cokoliniu). Kitų aukštų fasadai dekoruoti romantizmo ar istorizmo stiliumi (neostiliais): jie vienas nuo kito atskirti karnizų juostomis ir kiekvienas jų puoštas skirtingai. Antras aukštas – neoklasicizmo stiliaus (tarpsnio kampai dekoruoti iš tinko padarytais dekoratyviniais rustais, durų ir langų angos bei sienų nišos puoštos apvadais trikampiais sandrikais). Trečias aukštas – neorenesanso stiliaus (jo kampai dekoruoti piliastrais su kapiteliais, langų angos ir sienų nišos turi pusapskritės arkos formos sandrikus). Ketvirtas aukštas ir pusaukštis – neogotikos stiliaus (jų kampai dekoruoti juostomis, langų angos ir sienų nišos turi smailios arkos formos sandrikus, virš kurių dar yra pusapskritės arkos formos nišos su apvadais). Malūno viršų ties kepure juosia lanko formos motyvais dekoruota juosta ir karnizas. Pirmame aukšte vienos durys, iš rytų pusės; antrame – dvejos (?) durys į apeigos tiltelį, iš šiaurės ir pietų pusių. Teigiama, kad anksčiau malūno, kaip ir visų Baisogalos dvaro statinių, sienos buvo dažomos baltai ir tai parko fone turėjo atrodyti ypač dekoratyviai. Sovietmečiu rekonstruojant (pritaikant) malūną jo planinė struktūra buvo suardyta. Perdangos monolitinio betono (nebaigtos įrengti). Aukštus jungia vieni laiptai. Pagal 2000 m. dosjė ir 1972 m. istorinę medžiagą (E. Vaitulevičienė), koreguota Salvijaus Kulevičiaus.
Buvo atlikti keli malūno matavimai, tačiau jų duomenys skiriasi. Skirtumai atsirado dėl skirtingų matavimo metodų ir nevienodo kruopštumo, įtakos turėjo žemės paviršiaus lygio aplink malūną bei durų ir langų angų dydžių dėl jų suirimo kitimas ir pan. Pirmiau pateikiami duomenys, kurie, regis, yra tikslesni arba išsamesni. Remiantis 2009 m. matavimais, malūno aukštis iki kepurės 12,65–12,74 m (pagal XX a. 7 deš. ir 1972 m. matavimus 13,05 m; pagal 2004 m. – 12,3 m), su kepure 15,65 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 16,35 m; pagal 1972 m. – 15,3 m, o kartu su bumbulu ir vėjarode apie 16,65 m). Trumpesnis skersmuo apačioje su išorinėmis sienomis 14,08–14,21 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 14,35 m; 1972 m. – 14,05 m), viršuje ties kepure – duomenys nepateikti (6,65 m; 6,9 m); aštuoniakampio vienos išorinės kraštinės ilgis apačioje 5,74–5,99 m (pagal 1972 m. duomenis 5,8–5,85 m; pagal 2004 m. – 5,85 m), viršuje ties kepure 2,68–2,77 m. Pagal 1972 m. duomenis, trumpesnis skersmuo apačioje iš vidaus, be išorinių sienų, 11,05 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 11,15 m), viršuje ties kepure 4,9 m; aštuoniakampio vienos kraštinės malūno viduje ilgis apačioje 4,25–4,95 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 4,65 m; 2004 m. – 4,61 m), viršuje ties kepure 2,8–3 m (2,8 m.). Pagal 2005 m. duomenis malūno sienos storis apačioje 1,5 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 1,6 m), viršuje 1 m. Pagal 1972 m. duomenis, pirmas aukštas, matuojant iš išorės, iki tiltelio ar karnizo, 3,1 m aukščio (tokiame aukštyje buvo ir apeigos tiltelis), antras 2,93 m, trečias 3,22 m, ketvirtas kartu su pusaukščiu 3,8 m. Pagal 1972 m. duomenis, pirmas aukštas, matuojant viduje, nuo grindų iki lubų, 3,1 m aukščio (pagal XX a. 7 deš. duomenis 3,3 m; 2004 m. – 2,9 m), antras 2,55 m (2,6 m; 2,5 m), trečias 2,75 m (2,8 m; 2,6 m), ketvirtas be pusaukščio 3,2 m (3,15 m; 3 m), pusaukštis 1,45 m (1,2 m; –). Pagal 2009 m. duomenis, nuo malūno apačios iki antro aukšto karnizo 5,87–5,89 m, iki trečio aukšto karnizo 8,98–9,05 m. Pagal 2009 m. matavimus pirmo aukšto durų matmenys 2,2 × 1,411 m (pagal XX a. 7 deš. duomenis 2,1 × 1,7 m; 1972 m. – 2,25 × 1,62 m); antro aukšto langų aukštis matuojant iš išorės 1 variantas 1,24 m (pagal 1972 m. duomenis aukštis ir plotis matuojant iš išorės 1,2 × 1,03 m), 2 variantas 1,42–1,49 m; trečio aukšto langų 1 variantas 1,38–1,47 m (1,5 × 1,05 m), 2 variantas 2,05 m; ketvirto aukšto 1 variantas 1,19–1,24 m (1,18 × 0,8 m), 2 variantas 1,92–1,98 m. Pagal XX a. 7 deš., 1972 m., 2004 m. ir 2009 m. matavimus ir brėžinius.

MALŪNO APRAŠYMAS: įranga
Remiantis 1927 m. brėžiniu, malūno pirmame aukšte jokios įrangos nebuvo, o jo paskirtis įvardyta kaip sandėlio; antrame aukšte buvo didysis varantysis krumpliaratis, du verpsčių krumpliaračiai ir piklius; trečiame – dvejos girnos ir jų mechanizmai. 1972 m. brėžinyje užfiksuota kitokia situacija: pirmame aukšte buvo jėgos perdavimo mechanizmas, sudarytas iš medinių ir metalinių „ratų“, krumpliaračio, dantračio; girnos jau buvo nebe trečiame, o antrame aukšte, ten atsidūrė ir girnų kėlimo mechanizmas, bet to, iš dvejų girnų liko tik vienos, nebeliko pikliaus; trečias aukštas ištuštėjo, ten liko tik ant žemės paguldytos vienos girnos, be girnų dėžės; kitaip vaizduota ir viršutinio kampinio krumpliaračio padėtis. Ketvirtame aukšte būta maišų kėlimo mechanizmo (pažymėtas 1927 ir 1972 m.). Taigi, jeigu brėžiniuose perteikiama teisinga ir tiksli informacija, malūne buvo atlikti nemenki pertvarkymo darbai. Jų priežastis galėjo būti naujo jėgos šaltinio – variklio – įrengimas. Pagal 1927 ir 1972 m. matavimus ir brėžinius.
1972 m. malūne dar tebebuvo visi pagrindiniai mechanizmai. Jie sunaikinti pastatą pritaikant svetainei ar muziejui, o vėliau dar nukentėjo ir nuo gaisro. Remiantis XX a. 7 deš. ir 1972 m. matavimais, malūno statvolis ir sparninis velenai buvo 0,5 m, statvolio didysis varantysis (apatinis) krumpliaratis 2,74 m, statvolio viršutinis krumpliaratis 1,94 m, sparninio veleno krumpliaratis 3,2 m skersmens, girnų dėžė 1,74 m skersmens. Malūno sparnai buvo 24 ardelių, posparnis iki 10 ardelio (ardeliai skaičiuojami nuo sparno laisvojo galo). Pagal XX a. 7 deš. ir 1972 m. apmatavimus ir brėžinius; E. J. Morkūną, 1982.
Iki šių dienų išliko statvolis, didysis varantysis (apatinis) krumpliaratis, maišų kėlimo mechanizmo elementai, apdegusios viršutinio krumpliaračio, sparninio veleno ir kepurės pasukimo mechanizmo dalys. Statvolis ir maišų kėlimo mechanizmo elementai įbetonuoti į gelžbetonines malūno perdangas. Pagal 2009 m. Z. Baubonio fotofiksaciją.
Malūno kepurė buvo automatiškai pasukama dvejų vėjo turbinų, vadinamų rožėmis. Toks mechanizmas Lietuvoje buvo retas (E. J. Morkūnas dar minimi Bubilų ir Vismantų malūnus, visi dab. Radviliškio r.) ir liudijo malūno modernumą. Neįprastas įrenginys malūno pavidalą darė išskirtinį. Taigi Baisogalos malūnas akį traukdavo ne tik savo dekoru. Spėtina, kad turbinos galėjo atsirasti 1911 m. (sakoma, kad tuo metu remontuota malūno kepurė), tik nežinia kodėl 1927 m. brėžinyje jos nebuvo pažymėtos. XX a. 7 deš. remontuojant malūną jos nuardytos. XX a. 8 deš. malūnas restauruotas, tačiau turbinos nebeatkurtos.

PAVELDOSAUGA
1963 m. kaip buvusio dvaro pastatų ansamblio komponentas įtrauktas į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (AtR131). Nuo tada turi paveldosauginį statusą.

KITA
(1) Vladislovui Komarui jaunesniajam taip pat priklausė palivarkas ir vėjo malūnas Butniūnuose (dab. Joniškio r.). Malūnas pažymėtas 1874 m. žemėlapyje, 1922 m. dokumentuose jo savininku nurodomas Komaras. 1924 m. palivarko žemė paimta valstybės ir išdalyta naujakuriams. Butniūnai buvo už 100 km nuo Baisogalos – pagrindinio Komarų dvaro. Kitame Komaro palivarke Satkūnuose (už 17 km nuo Butniūnų) ar greta jo irgi stovėjo vėjo malūnas (šio priklausomybė tikslintina).
(2) Baisogalos malūnas tituluojamas vienu gražiausių Lietuvoje (P. Lukoševičius, 2004; Alkas, 2011; L. Aganauskienė, 2012; E. J. Morkūnas, 2015). Išskirtinio dėmesio jis susilaukė dar 1933 m. spaudoje: vadintas „ypatingai įsidėmėtinu“, turinčiu „dailią menišką išvaizdą, gyvai primenančią XVIII amžiaus Lietuvos dvarų rūmų statybą“, apibendrinta, kad yra „vienas gražiausias visoje Lietuvoje“. 

Vietovardžių variantai:
● Baisogala: Baisiogala.

Asmenvardžių variantai:
● Vladislovas Komaras (1810–1896): Vladislovas Eduardas Marcelis Komaras;
● Vladislovas Komaras (1879–1941): Vladislovas Juozas Marijonas Komaras, Vladas Komaras;
● Ona Komarienė: Ana Komarienė.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31