Gaižiūnų vėjinis malūnas
Jonas Treškevičius
Pakruojo rajono vėjiniai malūnai, Pakruojis, 1980 m. LII, Etnografijos sektoriaus archyvas, Byla Nr.893, p.89-91.
Statytas XIX a. septintame dešimtmetyje. Malūno savininkas buvo tėvas ir sūnus Gaigalai. Senasis Gaigalas Ignas malūne šeimininkavo iki pat savo mirties. Mirė 1919 metais. Po mirties, malūne šeimininkavo sūnus Ignas, malęs iki 1979 metų. Šiuo metu mala gaižiūnietis V.Bajelis. Naudojasi malūnu tik kolūkiečiai.
Pokario metais malūnas priklausė pramkombinatui. Apie 1951-1952 metus perėjo susikūrusio kolūkio žinion. Tais metais įvesta Elektra.
Statė malūną I.Gaigalo samdyti vokiečių meistrai trys broliai Vinkleriai. Buvo tai gabūs, nagingi, pagarsėję kaip malūnų statymo specialistai. Taip ir žygiavo per “svietą” statydami ar remontuodami vėjinius malūnus. Kiekvienas jų turėjo pastatęs ir savo malūną. Vieno buvo kažkur apie Radviliškį, kito – Gedminiuose, trečio – Sigutėnuose.
Pastatytas malūnas ant nedidelės kalvelės. Akmens pamatais, medinis, aštuoniakampis, triaukštis, be galerijos, kupolo formos kampuota kepure, apmušta lentelėmis. Sienos apkaltos horizontaliomis viena ant kitos užleistomis lentomis, kurios dar aptrauktos gontais. Smetonos laikais kepurė pradėta skardinti, tačiau pritrūkus medžiagos, taip ir liko nebaigta. Kolūkiniais metais medinis sparnų volas pakeistas špyžiniu.
Šeimininkaujant senajam I.Gaigalui, girnos naudotos akmeninės. Kaldavo samdyti meistrai – kalėjai. Gaigalas jaunesnysis prastam malimui naudojo lietines. Liedavo vietoje. Liejimui naudojo titnagą, magneziją ir chlorą. Medžiagą pirkdavo Rygoje, vėliau – Šiauliuose. Liejimui pradžioje samdęs specialistą. Vėliau, pramokęs liedavo pats.
Anksčiau girnapusę iškeldavo dalbomis. Keldavo 3-4 vyrai. Apie 1925 metus įsigytas geležinis kranas, vad. “šriūbu”. Pirktas Šiauliuose.
Iškaldavo girnas patys malūnininkai. Įrankius nukaldavo kaimo kalvis.
Maišus į trečią aukštą užtraukdavo grandine.
Sparnus prieš vėją pasukdavo “ožiuku”
. Pagalbinių priestatų nėra buvę. Tiesa, kolūkio metais prie malūno sumeistrautas medinis pastatėlis. Jame kurį laiką maldavo šieno miltus.
Savininkai buvo valstiečiai. Bendras žemės plotas su trobesiais sudarė 79 arus. Malūnas Gaigalams buvo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Smetonos laikais už sumaltą centnerį grūdų buvo mokama 35 centus. Dabartiniu metu po 35 kapeikas.
Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą svarstyklių nebuvo. Mestį imdavo nuo maišų. Smetonos laikais maišus jau sverdavo.
Dideli suvaržymai buvo vokiečių okupacijos metais. Norintieji sumalti, turėjo gauti valsčiaus viršaičio leidimus. Juose buvo nurodytas malimui grūdų kiekis.
Esant normaliam vėjui – maldavo ištisą parą ir daugiau. Į dieną sumaldavo po 4-5 tonas javų.
“Četrus” (drobes), sparnams aptraukti, senasis Gaigalas naudojo brezentines. Pirkdavo Rygoje. Sūnus naudojo austines. Brezentinės geresnės, jos tankesnės, ne taip praleidžia vėją, o austinės – retesnės ir ne tokios patvarios.
Maišai būdavo žymimi lenčiukėmis ar į drobę įaustais įvairiaspalviais ruoželiais, inicialais.
Į malūną yra trenkęs žaibas, besisukantys sparnai numušę arklį.