Belmonto vandens malūnas
(Belmonto g. 17, Vilnius)
Plačiame vaizdingame srauniosios Vilnios, padovanojusios Lietuvos sostinei savo vardą, slėnyje išlikęs Belmonto malūnas. Pirmieji Vilnios malūnai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a. Jie ne tik grūdus malė. Naudojant vandens ratus, dirbo patrankų liejyklos, popieriaus fabrikai, kalvės.
Belmonto malūno žemės priklausė Leoniškių dvarui. 1838 m. Prancūzijos pilietybę turėjęs Karolis de Vimas iš Vilniaus miesto išsinuomojo dalį palivarko žemės prancūziško tipo vandens malūnui statyti.
Statybų mąstai čia buvo pramoniniai. Vilnios upė buvo pertverta daugiau kaip 5 m aukščio betonine užtvanka su tiltu, mediniais vandens lygio reguliavimo skydais. Iškasti 200 m privedamasis ir nuvedimo kanalai. Jų šlaitai sutvirtinti mediniais poliais. Srovei valdyti žemiau malūno įrengtos ir polių kaskados. Tiesiai virš kanalo, išmūrijus skliautą vandens pratekėjimui, pastatytas trijų turbinų skyrius. Prie jo prijungtas 4 aukštų malimo ir pikliavimo skyrius, iš kitos pusės – dviejų aukštų grūdų valymo skyrius. Cokolinis malūno pastato aukštas akmenų ir plytų mūro, aukščiau statyta iš geltonų plytų.
Deja, šiuo kūriniu statytojas džiaugėsi neilgai. Jau 1849 m. įsiskolinusio ir nesumokėjusio nuomos mokesčio Karolio de Vimo turtas buvo aprašytas ir parduotas kitam nuomininkui. Ilgiausiai, nuo 1845 iki 1940 m., malūną valdė Kinkulkinai. Visą tą laiką malūnas dirbo, gamybinė veikla buvo nuolat tobulinama ir plečiama. Malūnas nenustojo veikti Antrojo Pasaulinio karo metu. Nacionalizuotas malūnas veikė ir socializmo laikais, bet jo įrengimus jau suko elektros energija. Dešimtmetį stovėjęs be priežiūros, 2001 m. malūnas pradėtas atkūrinėti. Restauruoti mūrai, atstatytos sugriautos pastatų dalys, kanalai, tiltai, atkurtos senosios kelių trasos; sutvarkyta aplinka, įrengtas įspūdingas pramogų ir poilsio centras.
Zenonas Baubonis