Vėjo malūnas pastatytas Baltijos aukštumų apsuptoje tolygesniu vėju pasižyminčioje Dysnos lygumoje. Gatvinio kaimo pastatai ir želdiniai vėjui netrukdė – malūnas pastatytas šiaurės vakariniame kaimo krašte, Birvėtos upelio prieslėnyje, atokiai nuo sodybos pastatų, jos rėžinio sklypo gale.
Žemės malūno savininkas Adolis Romelis (1906 – 1985) turėjo 55 arus. Juos už 25 metų tarnybą eiliniu kareiviu carinėje armijoje gavo jo tėvas. Kadangi iš tiek mažai dar ir nederlingos žemės neišgyvensi, tėvas išmoko staliaus amato – gamino filingines duris, langus. Sūnus be žemdirbystės įsisavino kalvio amato paslaptis. Karo metu prasimanydamas metalo žaliavos kalvystei jis su pagalbininku rinko ir rizikuodamas ardė geležinius artilerijos sviedinius. Vieną kart beardant sviedinys sprogo, pagalbininkas žuvo, o Adolis liko invalidu - jam nutraukė koją. Po karo, kad susimalti savo ūkiu reikalingus grūdus ir gauti papildomų pajamų, kartu su tėvu jie sumanė ir pastatė vėjo malūnėlį. Malė kaimynams, o 1950 m susikūrus, ir kolūkiui. Malė iki pat 1985 m., vėliau Adolio užaugintas įsūnis Skrebutėnas Valerijus malūno girnas perkėlė į sodybos ūkinį pastatą, kur jas varo elektrinis variklis.
Malūno konstrukcija panaši į stiebinių arba malūnų su ratukais tipą, bet kiek skiriasi. Jo pamatas apskritas 1,8 m skersmens, apie 25 cm pločio ratas. Jis tik 10 cm aukščio, nesurištų skiediniu, įleistų į žemę neskaldytų lauko akmenų. Malūną vietoje laikė rato centre įkastas medinis apie 20 cm skersmens stulpas, kurio kitas galas tvirtinosi malūno I aukšto grindyse, todėl malūnas gali suktis visu korpusu aplink. Malūno stabilizavimui sukant ant pamato ir prie malūno apačios įrengti du mediniai žiedai. Prie vieno jų pritvirtintos trinkelės – šliaužiamieji guoliai – trinčiai sumažinti suteptos lajumi. Malūno sienos ir stogas – medžio karkaso. Sienos ir stogas apkaltos viengubo pjovimo lentų vertikaliomis vožtinėmis eilėmis.
Malūnas 1 aukšto, 4,15 m aukščio, kvadratinės, apačioje 2,1 x 2,1 m kiek plonėjančios (1,75 x 1,95 m) į viršų formos liemeniu. P fasade yra durys. Malūno stogas dvišlaitis, kvadrato plano, atsuktas sparnų fasadu į šiaurę.
Malūnas būdavo pasukamas visu korpusu medinės uodegos pagalba. Sparnus laiko geležinė ašis pritvirtinta ant iš malūno korpuso išsikišusių balkių skersinio. Malūno sparnai buvo beveik iki žemės.
Paprasto malimo akmeninės girnos buvo įtaisytos patogiai ant medinės virš metro aukščio pakylos. Jos buvo sukamos ant medinių skriemulių uždėta diržine pavara. Dabartinė malūno būklė patenkinama. Jo išorinis lentų apkalimas, sparnai ir jų ašį laikantys balkiai restauruoti perkėlus malūną į VšĮ ,,Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ įkurtą Senojoje Pilaitėje, Vilniaus mieste paveldo parką 1995 m. turi puvimo židinių. Malūno pasukimo uodega neišlikus. Girnos išlikę malūno statytojų sodyboje.
Zenonas Baubonis 2017 m. 02 mėn. ,,Mano sodyba”