ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: „1908“, „1910. m. T. Dve“ ir „19[?]8“ – datos, iškaltos ant malūno sienoje įmūrytų akmenų (paskutinės datos trečias skaitmuo tikslintinas, panašėja į „4“). Tačiau gali būti, kad nė viena iš jų nežymi malūno pastatymo metų, nes jis užfiksuotas jau 1897 m. žemėlapyje.

ISTORIJA: iki 1918 m.
Savininkai: T. Dve… ir 1910 m. – akmenyje įamžintas asmuo ir metai buvo svarbūs malūno istorijoje, visgi jų vaidmuo ir reikšmė dar tikslintini. Tai galėjo būti statybos iniciatorius ir pirmasis šeimininkas, vienas iš vėlesnių savininkų ar kt.

ISTORIJA: 1918–1945 m.
Savininkai 1: Priklausė Klemensui Rutkui.
Įranga: Buvo dvejos girnos, piklius.
Savininkai 2: Priklausė Adolfui Stankaičiui. Kaip savininkas jis minimas 1922, 1931 m. dokumentuose.
Malūnininkai: Adolfas Stankaitis malūną buvo išnuomojęs Tamošiui Dovilciui.
Veikla: Malūnas dirbo pelnui.
Įranga: Buvo dvejos girnos ir piklius. Girnos 1,42 m ir 1,17 m skersmens.

ISTORIJA: po 1990 m.
Situacija: Nenaudojamas. Likusios tik mūrinės sienos.

MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Malūnas stovėjo prie kelio Stoniūnai–Giminėnai, pietinėje jo pusėje (XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje Giminėnai buvo kiek kitoje vietoje, apie 1,4 km į pietryčius nuo dabartinės kaimo vietos). Netoli malūno iš šio kelio atsišakojo dar vienas kelias (sankryža buvo į šiaurės vakarus nuo malūno), ėjęs į pietryčius nuo malūno ir vedęs link Mėdginų. Dabar abu keliai sunykę ir malūnas liko stovėti vidury laukų. Pagal senuosius žemėlapius.

MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Malūnas pastatytas kiek neįprastai. Pastatas nupjauto kūgio formos, pirmi du aukštai, arba kiek daugiau nei pusė jo, pamūryta iš skaldytų ir lauko akmenų, likusi viršutinė dalis – iš raudonų plytų. Pastaroji dar buvo dengta skarda (likę jos likučiai). Spėtina, kad uždengimo priežastimi galėjo būti prasta plytų kokybė (dabar jų nemaža dalis ištrupėjusios, gal tai pasireiškė ir anksčiau). Malūnas trijų aukštų su pusaukščiu. Pirmame aukšte dvejos durys, nukreiptos į šiaurės rytus ir pietvakarius. Vidaus sienos tinkuotas, gražiau tinkuota iš plytų mūrytoje dalyje. Visi perdenginiai buvo mediniai. Viename tarpukario metų dokumente malūnas apibūdintas taip: apačia iš akmenų, viršus medinis. Lieka klausimas, ar anksčiau iš tiesų dalis malūno buvo medinė ir tik vėliau ji pakeista plytų mūru, o gal jau tada skarda dengta mūrinė dalis tiesiog palaikyta už medinę? Pagal esamą situaciją.

PAVELDOSAUGA
Neturi paveldo statuso.

KITA
Malūnas vienu metu priklausė Klemensui Rutkui. 1922 ir 1925 m. dokumentuose minima, kad asmeniui tokiu pat vardu ir pavarde priklausė vėjo malūnas Mielaičiuose (ten buvo vienos 1,45 m skersmens girnos; malūnas dirbo pelnui; nuomojo Kratauskas). Stoniūnų ir Mielaičių kaimus ir malūnus skyrė apie 4,5 km. Neatmestina, kad tai buvo tas pats asmuo.

Asmenvardžių variantai:
●  Klemensas Rutkus: Klemas Rutkus;
●  Adolfas Stankaitis: Adolis Stankaitis.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31