Malūno istorija
Paplitusios kelios malūno atsiradimo versijos. Dabartinis malūno šeimininkas dalijasi istorija, kad 1898 m. malūną pradėjo statyti apie 50 ha žemės turėjusi ūkininkė Vadapolienė [1]. Darbai trukę ilgai, net iki 1923 m. Ilgus statybos metus, esą, liudija malūno kepurėje išlikusios datos – „1908“, „1913 II“, „1919 I“, „1922 M. 11 Liepos [...] Kepure“ [2]. Kad tarpukary malūne šeimininkavusi Vadapolienė, tikina ir kiti kraštiečiai [3].
Pasakojama ir „vyriškoji“ malūno kilmės versija. Pagal ją, malūną 1891 m. pasistatė Mažiežius Vadapalas. Tai patvirtintų malūno kepurėje greta datų krilica įrašyta vyriška pavardė „Водапаласъ“. Statyba brangiai kainavusi, prasiskolinta, malūnas išnuomotas. Iš carinės kariuomenės grįžęs sūnus Povilas atpirko praskolintą ūkį ir pasiėmė malūną [4]. Įvairūs to meto (1922–1932) rašytiniai šaltiniai liudija, kad malūno šeimininkas iš; tiesų buvęs Povilas Vadapalas [5]. O jau po šio mirties malūnu pradėjo rūpintis žmona – Paulina Vadapalienė (m. apie 1953) [6].
Minima, kad malūną statę (medžio darbus atlikę) vietiniai meistrai, vidaus įrengimus ir girnas darę Rygos meistrai, o statybai reikalinga mediena (pušis, ąžuolas) gabenta iš Latvijos [7].
Malūne likę ir daugiau užrašų. Pirmajame aukšte ant sienos – „1913 году“, „1913 [...] 23. Дня.“, „1914“, „Г. Рига. фра[...] завотъ“ ir kt. Antrajame – „1913. года.“, „Г Рига Ф“, „1961 Panevėž[...] SMV“ ir kt. Gal jos pasakoja dar kitą istorija, kad malūnas visgi statytas 1913 m., iš tiesų naudotos iš Rygos pirkti mechanizmai, o 1922 m. keista ar remontuota kepurė?
Apie 1930 ar 1936–1938 m. malūnas apkaltas kokybiška, iki šių dienų išlikusia, angliška skarda (tokia skarda buvo „padengtas“ ir malūnas Pušalote). Pasinaudota valstybės remiama medinių ir šiaudinių stogų keitimo į skardinius programa [8]. Apie 1936 m. Vadapolienės malūną išsinuomojo ar darbininku parsisamdė melnikas Kazimieras Krasauskas (1899–1959), anksčiau dirbęs Tetirvinų malūne. Jis apsigyveno sodybėlėje greta malūno. Melnikas ne tik malęs, bet ir pats remontuodavęs malūną [9]. Malūne buvo piklius, kruopų darymo mašina. Malūnas garsėjęs geru pikliumi [10].
Atėjus sovietams, apie 1948 m., Vadapalai ištremti [11]. Malūnas nacionalizuotas, šeimininkauti pradėjo „Naujo gyvenimo“ kolūkis. Ir toliau malta. Iki 1959 m. malūnininku dirbo tas pats Krasauskas, vėliau – Sidonas (?) Avižonis, Jonas Anelionis ir kiti. 1957–1959 m. pastatytas 50 kW variklis, malūnas pritaikytas sukti elektra. 9 deš. viduryje, kai nebeliko mokančių daryti ir keisti susidėvėjusius krumpliaračius meistrų, malūnas sustojo [12].
1992 m. malūną nusipirko melniko Krasausko žentas Alfonsas Filmanavičius. Dabar malūnas priklauso Krasausko anūkui Valentinui Filmanavičiui.
Asmenvardžių variantai:
● Mažiežius Vadapalas: Vadapolas.
● Povilas Vadapalas: Vodopalas [13].
● Paulina Vadapalienė: Vadapolienė.
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
Kontekstai, nutikimai, legendos...
● Vadapalų / Vadapolų / Vadopolų pavardė buvo gausiai paplitusi krašte. „Smilgių kaime – vieni Vadopalai[.] [...] pasakojo, kad anksčiau Smilgiuose, būdavo, kur pasisuksi – vieni Vadopalai. Visi kilę iš vienos šaknies: vieni paveldėję tėvų žemę, kiti išėję užkuriomis, treti prisipirkę žemės. Dėl Vadopalų gausybės beveik kiekvienas turėjo pravardę [...].“ [14] Smilgių Povilas Vadapalas vadintas Vidusodžio Vadapalu [15]. Jis turėjo daug žemės, buvo Daujėnų valsčiaus viršaičiu (apie 1932 m.) [16]. Berods Smilgių malūno šeimininkai minimi Daujėnų klebono Felikso Eremino užrašuose (1945): „Vadapalai turi 30 ha ūkį ir pasistatė gražius trobesius. Vadapalas – tylus, darbštus, geras ūkininkas.“ [17]
● Už 2 km nuo Smilgių Daujėnuose taip pat stovėjo vėjo malūnas – šis irgi priklausęs Vadapalams, tik jau kitiems (minimas Petras, Morta ir kiti [18]).
● Smilgiuose, be vėjinio, būta ir daugiau malūnų: Alfonso Kalkio motorinio (statytas 1938 m., sudegė karo metais), Jono Šukio vandens (suko girnas ir milo vėlimo įrengimus), nesėkmingai akmens mūro vėjo malūną buvo pradėjęs statyti Juozas Laurišionis (nebaigtas statyti). Šukys ir Laurišionis prieš tai uždarbio buvo išvykę į Ameriką. Po karo minimas Jonas Jakuška, dirbęs motoriniame malūne [19].
● Į Vadapolų malūną Smilgiuose maltis vykdavę ir iš tolimų vietovių, net iš Vabalninko (už 16 km) ir jo apylinkių [20].
● Prisimenama, kad pokario metais naktimis miltų ateidavę partizanai iš Žaliosios girios [21].
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
_______________________
[1] Šaltiniuose vartojamos įvairios pavardės Vadapol- formos. Čia jos pateikiamos nesuvienodinant – taip, kaip vartojamos pačiuose šaltiniuose.
[2] Sigitas Kanišauskas, „Smilgių malūnas ir toliau liks kaimo simbolis“, in: Darbas, 2018 10 13, p. 3.
[3] Žr. Genovaitė Žukauskienė, „Modernios technikos plitimas XX a. pirmojoje pusėje Daujėnų valsčiuje“, in: Daujėnai (serija: Lietuvos valsčiai, t. 29), sud. Antanas Šimkūnas, Vilnius: Versmė, 2015, p. 323; Pateikėjas Antanas Trybė (g. 1937), pasakojimą užfiksavo (garso įrašas) Emilija Jasiulevičiūtė ir Rūta Matimaitytė (2017, Smilgiai, Pasvalio r.) // saugoma: Pasvalio krašto muziejus.
[4] R. Gradinskienė, Smilgių kaimo vėjo malūnas. Pasvalio rajonas Daujėnų apylinkė: [rankraštis; pagal Alfonso Filmanavičiaus pasakojimą], 1992, p. [1].
[5] Visa Lietuva: informacinė knyga 1922 metams, Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1922, p. 390; Akiras-Biržys [Petras Biržys], Lietuvos miestai ir miesteliai, t. 2: Biržų apskritis, Kaunas: V. Atkočiūno spaustuvė, 1932, p. 295; Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 388, ap. 5.
[6] R. Gradinskienė, op. cit.; Pateikėjas Antanas Trybė (g. 1937), pasakojimą užfiksavo Rasa Lalaitė (2017, Smilgiai, Pasvalio r.) // saugoma: Pasvalio krašto muziejus.
[7] R. Gradinskienė, op. cit.; Sigitas Kanišauskas, op. cit.
[8] Sigitas Kanišauskas, op. cit.; Pateikėjas Valentinas Filmanavičius (g. 1961), pasakojimą užfiksavo (garso įrašas) Salvijus Kulevičius (2017, Smilgiai, Pasvalio r.) // saugoma: Pasvalio krašto muziejus; R. Gradinskienė, op. cit.; Marija Purvinienė, Martynas Purvinas, „Daujėnų valsčiaus tradiciniai kaimo pastatai ir sodybos“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 1016.
[9] Sigitas Kanišauskas, op. cit.; Pateikėjas Valentinas Filmanavičius, op. cit.; Pateikėjas Antanas Trybė, pasakojimą užfiksavo (garso įrašas) Emilija Jasiulevičiūtė ir Rūta Matimaitytė, op. cit.; Genovaitė Žukauskienė, op. cit., p. 323; Kazimieras Vyčas, „Senasis Smilgių sodžius“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 716.
[10] R. Gradinskienė, op. cit.
[11] Juozas Beniulis, „Daujėnų valsčiaus mokyklų istorija“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 905.
[12] Sigitas Kanišauskas, op. cit.; Pateikėjas Valentinas Filmanavičius, op. cit. Dar žr. Anatolijus Andrejevas, Eligijus Morkūnas, Technikos paminklai Lietuvoje. Vėjo malūnai, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 27.
[13] Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
[14] Albinas Kazlauskas, „Daujėnų krašto pavardės“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 1092; Pranciška Ališauskienė, „Iš atsiminimų kraitelės“, Daujėnai. Gyvenimas ir rezistencija prie Orijos, sud. Antanas Šimkūnas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 53.
[15] Juozas Beniulis, op. cit.
[16] Pateikėjas Antanas Trybė (g. 1937), pasakojimą užfiksavo Rasa Lalaitė, op. cit.; Akiras-Biržys [Petras Biržys], Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 294; Stasys Mackevičius, „Daujėnų valsčius praeityje ir seniūnija dabar“, in Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 281.
[17] Feliksas Ereminas, „Dramatiški pokario metai“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 627, 631, 632, 633. Apie Vadapalus dar žr. Juozas Beniulis, op. cit.; Genovaitė Žukauskienė, op. cit., p. 328; Akiras-Biržys, „Smagu Daujėnuos“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 527.
[18] Visa Lietuva: informacinė knyga 1922 metams; Visa Lietuva: informacinė knyga 1923 metams, Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1923, p. 448; Visa Lietuva: informacinė knyga 1925 metams, Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biuras, 1925, p. 366; Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 m., Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1932, p. 360; Akiras-Biržys [Petras Biržys], Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 295; Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
[19] Genovaitė Žukauskienė, op. cit., p. 323, 328; Kazimieras Vyčas, op. cit., p. 712, 713; Feliksas Ereminas, op. cit., p. 622, 623; Antanas Šimkūnas, „Petraičiai – buvusi II Petrovka“, in: Daujėnai. Lietuvos valsčiai, p. 753.
[20] Sigitas Kanišauskas, op. cit.
[21] Ibid.
