ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: Apie 1890 m. Dailininko Antano Krištopaičio užrašuose (1976) minima, kad virš malūno durų yra įkirsta data „189…“, kurios paskutinis skaitmuo neįskaitomas. Daugiau liudijimų, kad tokio žymens būta ar esama, regis, nėra. Visgi literatūroje būtent ši data dažnai nurodoma kaip malūno atsiradimo metai (Juozas Banionis, 1987; kt.). Žemėlapiuose malūnas fiksuojamas nuo 1897 m., taigi jis iš tiesų statytas dar XIX a.
Statytojas (savininkas): Žr. žemiau.
Alternatyvios istorijos: Malūno viduje ant pirmo aukšto sienos iki šių dienų išlikęs užrašas „1907. - 1908.“ Kartais ši data pateikiama kaip malūno statybos metai (Aiškintinų technikos paminklų aprašymas; Kultūros vertybių registras).

ISTORIJA: iki 1918 m.
Savininkai: Žr. žemiau.
Rekonstrukcijos: Ant malūno sienos išlikęs užrašas „1907. - 1908.“ gali liudyti apie tuo metu atliktą rekonstrukciją arba kitą malūno šeimininkams ar malūnininkui svarbų įvykį.

ISTORIJA: 1918–1945 m.
Savininkai 1: Baltojoje buvo du vėjo malūnai. Abu užfiksuoti 1897 m. žemėlapyje, jie žymimi ar minimi ir vėlesniuose šaltiniuose. Malūnai stovėjo greta senojo kelio Šeduva–Baisogala, tik skirtingose jo pusėse, pirmasis (išlikęs, čia aprašomas) buvo arčiau Šeduvos. Malūnus skyrė viso labo apie 380 m. 1920 m. dokumente minima, kad jų abiejų šeimininkas (savininkas ar valdytojas ?) yra R. Džonsonas. 1923 m. Rudolfas Džonsonas jau vadinamas Raudondvario dvaro vėjo ir vandens malūnų šeimininku (vėlgi tikslintina – savininkas ar valdytojas ?), o Baltosios malūnų šeimininkais nurodomi Bartkunskis ir Hakas. Raudondvario malūnai stovėjo už maždaug 2,8 km nuo Baltosios. Raudondvario dvaro vėjo malūnas minimas jau 1854 m., tas pats ar vėliau statytas malūnas, užfiksuotas 1914–1920 m. žemėlapyje, iki šių dienų neišliko. 1935 m. Rudolfas Džonsonas tapo Ropams priklausančio Raudondvario dvaro valdytoju. Tokia istorija liudijama trijuose skirtinguose šaltiniuose, bet visuose juose, regis, kalbama apie tą patį asmenį – Rudolfą Džonsoną. Džonsono sąsajos su Baltosios vėjo malūnais ir Raudondvario dvaru leidžia kelti prielaidą, kad šie malūnai atsirado Raudondvario dvaro šeimininkų dėka ir kurį laiką priklausė jiems, o jų valdytoju ar malūnininku buvo Džonsonas. Dvarui priklausė nemažai aplinkinių palivarkų ir kaimų, gali būti, kad ir Baltoji. Malūnai galėjo būti pastatyti, kai dvare šeimininkavo baronas Otonas fon Ropas (dvarą valdė nuo 1854 m.) arba Bruno fon Ropas (dvarą paveldėjo 1895 m.), o jų netekta arba jie parduoti apie 1920 m., kai prasidėjo dvaro parceliacija. Dvarą tuo metu tebevaldė minėtas Bruno fon Ropas.
Turimi šaltiniai nėra pakankamai tikslūs ir leidžia kelti įvairias kitas versijas. Kitos, jau su dvaru nesusietos, Baltosios malūnų kilmės ar istorijos versijos: (1) malūnų savininku buvo Džonsonas, vėliau jis šiuos malūnus pardavė ar išnuomojo, o pats tapo Ropams priklausančių malūnų nuomotoju, valdytoju ar malūnininku; (2) malūnų savininkai buvo kiti asmenys (Bartkunskis ir Hakas ?), kurie savo turtą buvo patikėję Džonsonui, pastarasis vėliau atsidūrė pas Ropus.
Mokesčiai: 1920 m. Šeduvos valsčiaus taryba abiem Baltosios malūnams nustatė mokestį, lygų 120 dešimtinių žemės ūkio dydžiui (tuo metu malūnų mokesčiai nustatinėti juos lyginant su žemės ūkių dydžiais). Iki tol jiems taikytas 80 dešimtinių dydžio mokestis. Šeduvos mieste buvusiems malūnams skaičiuoti mažesni mokesčiai, prilygstantys nuo 15 iki 60 dešimtinių.
Savininkai 2: Kurį laiką malūnas priklausė žydams Bartkunskiams. 1923 m. minimas Afroimas Bartkunskis, vėliau – Leiba Bartkunskis (g. 1896). Pastarasis kaip malūno šeimininkas nurodomas 1931–1939 m. dokumentuose, nors sakoma, kad jis čia šeimininkavo jau nuo XX a. 3 deš. (J. Banionis, 1987). Iš 1939 m. šaltinio žinoma, kad pagrindinis ar vienintelis Leibos užsiėmimas buvo malūnininkystė (vadinamas „malūnininku“), o gyveno jis Šeduvoje ir Baltojoje. Priklausė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Šeduvos skyriui, buvo jo valdybos nariu (1935–1939). Tuo metu antrajame (neišlikusiame) malūne šeimininkavo Hiršas Hakas.
Rekonstrukcijos: Teigiama, kad 1930 m. malūno rūsyje buvo įrengtas 25 AJ galios dyzelinis variklis (J. Banionis, 1987). Tokia data kelia abejonių arba tikslintina, mat 1931–1932 m. dokumentuose malūnas tebebuvo priskiriamas vėjo, o ne motoriniams malūnams. Neįprasta atrodo ir variklio pastatymo vieta – rūsys. Kad malūne tokio rūsio būta, žymių nėra arba nepastebėta (Z. Baubonis, 2011). 1936 m. parengtas projektas, pagal kurį pietinėje malūno pusėje turėjo būti pastatyta motorinė, įrengtos dar vienos girnos. Šiuose dokumentuose malūnas apibūdintas kaip vėjinis ir motorinis (tuo metu buvo įprasta praktika, kad malūne variklis naudotas tik tuomet, kai nebūdavo tinkamo vėjo).
Tiksliai nežinoma, kada malūno sienos apkaltos skarda. Ankstyviausiose turimose nuotraukose (1967) jis užfiksuotas jau su tokia danga ir akivaizdu, kad ji atsirado prieš kurį laiką: skarda vietomis jau buvo atsilupusi, keli jos lapai nukritę. Gali būti, kad apkalta dar XX a. 4 deš., pasinaudojant valstybės remiama medinių ir šiaudinių stogų keitimo į skardinius programa. Plg. malūnų Pušalote ir Smilgiuose (Pasvalio r.) atvejus.
Savininkai 3: Apie 1940 m. malūnas atiteko (nusipirko ?) broliams Mančiams.
Įranga: Regis, kad malūne anksčiau būta tik vienų girnų. Antrųjų girnų įrengimas buvo numatytas 1936 m. malūno rekonstrukcijos projekte, veikiausiai jos ir įrengtos tuo metu. Vėlesniuose (1991 ir kt.) dokumentuose minima, kad malūne stovi piklius ir kruopinė. Tikslintina, kada (pastačius malūną, tarpukaryje ar vėliau) jie atsirado.
Nelaimingi atsitikimai: Pasak vietos žmonių, besisukdami šio malūno sparnai perdauždavo kumeliukus (nepatikslinama, apie kurį laikotarpį kalbama).
Nutikimai: Pasak vietos žmonių, kaimo vaikai, įsikibę į besisukantį malūno sparną, pakildavo į trijų metrų aukštį (nepatikslinama, apie kurį laikotarpį kalbama).

ISTORIJA: 1945–1990 m.
Savininkai: Pagal vieną iš versijų, 1945 m. malūnas atiteko Glikei Hakaitei. Spėjama, kad gal ji buvusi brolių Mančių giminaitė. 1946 m. ji malūną pardavė Petrui Malakauskui (Kultūros vertybių registras, 2017; Z. Baubonis, 2016). Pagal kitą versiją, 1947 m. Petrui Malakauskui malūną perleido patys Mančiai (J. Banionis, 1987). Taigi nuo 1946 ar 1947 m. malūnas priklausė Petrui Malakauskui (Juozo). O dėl Glikės Hakaitės atvejo gali būti, kad čia painiojamos ar į vieną supinamos dviejų atskirų malūnų – Bartkunskio malūno ir Hako malūno – istorijos. Kai kurioje literatūroje apskritai nurodoma, kad Baltojoje buvo vienas malūnas, kuris priklausė Bartkunskiui ir Hakui (A. Bukauskas, 1992; A. Mikulskienė, 2020).
Nusavinimas: 1948 m. malūnas nacionalizuotas ir perduotas Šeduvos tarybiniam ūkiui, vėliau Vėriškių tarybiniam ūkiui (kaip malūno valdytojas minimas 1974 m.), galiausiai Vėriškių eksperimentiniam ūkiui (įkurtas 1975 m.). Kitur nurodoma, kad Vėriškių eksperimentiniam ūkiui malūnas priklausė nuo 1978 m. (?).
Rekonstrukcijos 1: Kažkuriuo metu sumontuota transmisija, skirta įrenginiams sukti „pajungus“ traktorių.
Veikla, malė iki: Naudotas iki 1964 m. Viename iš dokumentų nurodoma kiek kitokia data – 1969 m. (1974 m. apžiūros aktas).
Būklė: XX a. 8 deš. pirmoje pusėje malūnas, pasak paveldo specialistų, tebebuvo vidutinės, o anot dailininko Antano Krištopaičio, – puikios būklės. Pastarojo dar pažymėta, kad malūnas stovėjo nesaugomas, neužrakintas. 1974 m. malūno apžiūros dokumente pažymėta, kad kepurės skiedrų danga jau kiaura, vienas iš sparnų sulūžęs, kepurės pasukimo atsijos blogos būklės ir kepurės jau nebegalima pasukti prieš vėją, tačiau pagrindiniai malimo įrenginiai – gerai išlikę. Sprendžiant iš nuotraukų, XX a. 9 deš. malūnas tebebuvo palyginti geros būklės: gerai išlikęs skardos apkalas, kiek prastesnės būklės kepurė, tik sparnai su metais vis labiau trūnijo ir byrėjo.
Rekonstrukcijos 2: 1980 m. malūno kepurė perdengta skiedromis.
Vizijos: 1987 m. kalbėta, kad malūną norima rekonstruoti ir jame įkurti malūno muziejų.

ISTORIJA: po 1990 m.
Savininkai 1–4: 1992 m. malūnas grąžintas buvusiam šeimininkui Petrui Malakauskui. 1994 m. jis buvo parduotas Petrui Vaitkevičiui, 2009 m. šis pardavė Algimantui Galinskui, o 2011 m. malūną įsigijo VšĮ ,„Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“. 2017 m. savininku tapo VšĮ „Paveldo globos fondas“.
Rekonstrukcijos: Apie 2009–2011 m. Algimanto Galinsko rūpesčiu pradėtas rengti malūno tvarkymo projektas. Tačiau realūs jo konservavimo ir restauravimo darbai pradėti 2016–2017 m. VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgų“ ir VšĮ „Paveldo globos fondo“ pastangomis: buvo sutvarkyta kepurė ir pamatai.
Vertė: Apie 2011–2015 m. malūnas pardavinėtas už 40 tūkst. litų.
Situacija: Malūnas konservuotas, nenaudojamas.

MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Malūnas stovi prie senojo kelio Šeduva–Baisogala (dab. Kėdainių g.), apie 60 m į vakarus nuo jo. Apie 270 m į šiaurę nuo malūno eina geležinkelio Radviliškis–Daugpilis linija (atidaryta 1873 m.). Nuo malūno iki artimiausios stoties (Šeduvos stotis) apie 680 m. Senuosiuose žemėlapiuose užfiksuota, kad greta malūno buvo ir sodyba (malūnininko sodyba ?; amžininkų liudijama, kad savininkas Leiba Bartkunskis gyveno Šeduvoje, tačiau 1939 m. dokumente nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta yra Šeduva ir Baltoji). Sodyba stovėjo į pietryčius nuo malūno, prie kelio Šeduva–Baisogala.

MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Medinis, aštuoniakampės nupjautos piramidės formos su daugiabriaune kepure, trijų aukštų su pusaukščiu, karkasinis. Sienos apkaltos skarda. Pamatas apie 0,4 m aukščio, juostinis, kalkių skiediniu surištų neskaldytų ir skaldytų vidutiniškai 0,6 m skersmens lauko akmenų mūro, netinkuotas. Pamatas įgilintas 0,6–0,7 m (2010 m. archeologinių tyrimų duomenys). Sienos apkaltos vertikaliomis lentų eilėmis ir ant jų dengtais skardos lakštais. Kepurės šonai apkalti vertikaliomis lentomis, o stogas dengtas skiedromis. Malūnas 13 m aukščio; pirmo aukšto skersmuo 8 m, viršutinio aukšto 5,33 m, skersmuo liemens viršuje neišmatuotas. Aukštų perdenginiai medinių sijų. Durys dvejos, dvivėrės, iš pietų ir šiaurės pusių. Antrame ir trečiame aukštuose lygiagrečiai su pirmo aukšto durimis, o antrame aukšte papildomai ir priešinguose fasaduose yra švieslangiai. Aprašė Zenonas Baubonis, papildė Salvijus Kulevičius. Dar žr. Kultūros vertybių registre (2017 m. duomenys).
Remiantis 2009 m. matavimais, malūno aukštis su kepure apie 11,96 m (skaičiuojant be pamatų aukščio); aštuoniakampio vienos išorinės kraštinės ilgis apačioje apie 2,4–3,4 m. Pagal tuos pačius matavimus, pirmas aukštas 2,67 m aukščio, antras 2,67 m, trečias 2,07 m, ketvirtas pusaukštis 0,78 m, kepurė 3,77 m. Pagal 2009 m. matavimus ir brėžinius.
1987 m. aprašyme teigiama, kad malūne yra rūsys, kuriame buvusi įrengta „motorinė transmisija“, o pirmame aukšte dar buvusios (anksčiau ?) „motorinės girnos“. Ten pat nurodoma, kad malūno aukštis apie 11 m, skersmuo 8,4 m. Kituose šaltiniuose malūno rūsys neminimas ir šiandien apžiūrint vietoje akivaizdžių jo pėdsakų nematyti. Malūno antžeminėje pamatų dalyje yra keturkampė anga, kuri veikiausiai atlieka vėdinimo angos funkciją. Ji galėjo būti palaikyta rūsio langu ir dėl to pamanyta, kad malūnas turi rūsį. Pagal 1987 m. Juozo Banionio parengtą aprašymą, papildyta Salvijaus Kulevičiaus.

MALŪNO APRAŠYMAS: įranga
Įranga: statvolis su apatiniu ir viršutiniu krumpliaračiais; girnų verpstės ir papildoma transmisija pajungimui prie traktoriaus motoro pirmame aukšte; dvejos girnos, svertis (kranas) su geležinėmis žirklėmis girnapusėms pakelti antrame aukšte; grūdų piltuvės, maišų kėlimo mechanizmas trečiame aukšte; kepurės pasukimo mechanizmas, sparninis velenas ir sparninis krumpliaratis su geležiniu juostiniu stabdžiu ir jo valdymo svertu bei reketu viršutiniame aukšte ir kepurėje. Esama situacija: pirmame aukšte anksčiau stovėjo piklius (nėra), viena girnų verpstė išardyta, vienų girnų kubilas išardytas, girnų piltuvės ir jos stovo nėra, girnapusių kėlimo mechanizme nėra metalinių žirklių, trečiame aukšte nėra grūdų piltuvių.
Kepurė būdavo pasukama grąžulu naudojant oželį. Jam tvirtinti aplink malūną įkasti geležiniai stulpeliai. Sparnus laikė ketinė galva (išlikusi). Sparnai buvo beveik iki žemės, 11 m ilgio, 26 ardelių, posparnis baigėsi ties 11 ardeliu. Ant kepurės buvo vėjarodė. Malūnas dabar be sparnų ir grąžulo.
Būklė patenkinama: išorinių sienų skarda vietomis nesandari, todėl apkalimo lentose ir malūno vidiniame karkaso konstruktyve, perdengimų medžiagose yra puvimo židinių; pamatai ir kepurės danga, konstruktyvas restauruoti 2017 m. Aprašė Zenonas Baubonis, papildė Salvijus Kulevičius. Dar žr. Kultūros vertybių registre (2017 m. duomenys).
1991 m. aprašyme minima, kad malūno pirmame aukšte dar tebestovėjo piklius (patenkinamos būklės) ir kruopinė (blogos būklės). Abiejų įrenginių sukamosios pavaros buvo sujungtos su statvolio apatiniu krumpliaračiu. Piltuvės ir mechanizmai grūdams berti jau buvo išardyti. Kita įranga – geros ir patenkinamos būklės. Pagal 1991 m. būklės akto duomenis.

PAVELDOSAUGA
1982 m. įtrauktas į Lietuvos TSR vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą (IV993). Nuo tada turi paveldosauginį statusą.

KITA
(1) Kai kas spėja, kad Baltosios kaimo pavadinimas kilo iš baltojo malūno. Visgi labiau tikėtina kita versija. Dar prieš atsirandant malūnui šioje vietovėje (į pietvakarius nuo malūno) stovėjo karčema, o pati vietovė vadinta ne tiesiog Baltąja, o Baltąja karčema. Karčema užfiksuota 1865 m. žemėlapyje ir kituose šaltiniuose. Jos sienos galėjo būti tinkuotos ar dažytos baltai ir dėl to ji vadinta Baltąja karčema, taip pradėta vadinti ir pati vietovė. 1831, 1839 m. šioje vietovėje dar nebuvo jokių sodybų, o 1852 m. nurodoma Baltojoje karčemoje buvus tik vieną sodybą (gal tą pačią karčemą ?). Vėliau čia atsiradęs kaimas perėmė karčemos ir vietovės pavadinimą. Baltosiomis karčemomis vadintų karčemų būta Vedegėnuose (Rietavo sav.; išlikusi, Karčemos g. 5), Žagarėje (vad. Baltasis kruogas; Joniškio r.; išlikusi). Netoli Kurtuvėnų taip pat buvo vietovė, vadinta Baltąja (Šiaulių r.; dab. Skaudviliai, Baltosios g.), ir jos istorija, regis, taip pat siejama su karčema (neišlikusi). Grįžtant prie kaimo pavadinimo kilmės iš malūno versijos, ji mažai tikėtina ir dėl kito: malūnas su baltumu galėjo pradėti asocijuotis nebent po to, kai buvo apkaltas skarda (nuo cinkuotos skardos atsispindinti saulės šviesa galėjo kelti baltumo įspūdį), o tai įvyko prabėgus bent keliems dešimtmečiams po malūno pastatymo, XX a. 4 deš. ar vėliau.
(2) 2011 m. vyko malūno aplinkos archeologiniai žvalgymai: metalo ieškikliu ieškota dirbinių iš metalo. Aptikta  13 radinių, iš kurių 3 ar 4 sietini su malūnu (guolio dalis, pavaros ar grandinės dalis, mechanizmo ašis), likę – su žemdirbyste (įvairios žemės ūkio įrenginių tvirtinimo detalės). Pastarieji liudija apie malūno aplinką – vykdyta žemės ūkio veikla. Radiniai priskiriami XX a. pirmai pusei ir vėlesniam laikotarpiui.
(3) Iš skelbimo apie parduodamą Baltosios malūną: „Malūnas stovi vaizdingoje vietoje […]. Romantinis kraštovaizdis puikiai tinkamas tiek aktyviam, tiek kultūriniam turizmui ar originaliam vasarnamiui įrengti. […] Malūno žinomumą didina ir Šeduvos, kaip malūno vietos (dėl Šeduvos malūne jau nuo sovietmečio veikiančio restorano), įvaizdis bei Šiaurės Lietuvos kaip vėjo malūnų krašto vaizdinys ir savivaldybių (Radviliškio, Pakruojo) propaguojamos vėjo malūnų kultūrinio turizmo programos.“

Vietovardžių variantai:
● Baltoji: Baltasis, Baltojai.

Asmenvardžių variantai:
● Leiba Bartkunskis: Barkunskis, Bartkinski, Bartkunskas, Bortkunskis;
● Hiršas Hakas: Giršas Gakas, Giršas Hakas;
● Otonas fon Ropas: Otto von Ropp.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31