Pavadinimas: | Panevėžys (Ramygalos g. 121A) |
Kiti pavadinimai: | Vėjo malūnas |
Apskritis: | Panevėžio aps. |
Rajonas: | Panevėžio m. |
Seniūnija: | Panevėžio miestas |
LKS: | N6175660; E523256 |
WGS: | N55,715018; E24,370092 |
Unikalus objekto kodas: | 33495 |
Komplekso dalių kodai: | |
Seni kodai: | |
Statusas: | Registrinis |
Rūšis: | Kepurinis akmeninis ir plytinis vėjo malūnas |
Statinio unikalus Nr.: |
Malūno istorija
Malūnas pastatytas 1870–1880 m., pateikiama ir tikslesnė data – 1875 m. [1] Pirmieji jo istorijos dešimtmečiai dėl šaltinų stygiaus ir prieštaringumo išlieka gana painūs.
Žinoma, kad 1920 m. Ichilčikas Gutmanas gavo leidimą savo malūne įsirengti garo variklį (lokomobilį) [2]. Šį malūną ir įvykį linkstama sieti su vėliau Pranckūnui priklausysiančiu malūnu [3]. Be malūno, Gutmanas 1922 m. Ramygalos gatvėje dar turėjo karšyklą [4].
1931 m. Ramygalos gatvės 145 numeriu pažymėtas garo malūnas priklausė ar valdytas Kiprijono Jakubausko [5] (literatūroje interpretuojama, kad jis buvo šio malūno vedėju [6]).
1930 ar 1931 m. malūną nusipirko Zenonas Pranckūnas. Pagal vieną pasakojimą, 1930 m. malūnas su 42 arais žemės pirktas iš ūkininkės Kairienės [7]. 1931 m. Pranckūno užsakymu išleistame reklaminiame lapelyje „Ūkininkų domei! Panevėžy naujai atremontuotas vėjo malūnas Ramygalos gatvėj“ malūnas vadinamas buvusiu Marijos (?) Kairienės [8]. Kitur sakoma, kad malūnas už 8 000 litų įsigytas iš Mikalajūno [9]. Sakoma, kad Mikalajūnas 1875 m. ir pastatęs šį malūną [10].
Pranckūnas buvo kilęs iš malūnininkų aplinkos: jo tėvas Karolis Pranckūnas Palėvenėje turėjo vandens malūną (Kupiškio r.) [11]. Naujasis šeimininkas neapsiribojo vien malimu: prie malūno veikė lentpjūvė, milo vėlykla ir dažykla [12]. 1932 m. gautas leidimas malūne įrengti elektros variklį (kitur liudijama, kad į elektra varomą jis pertvarkytas 1936 m. [13]). Tada malūno sparnai buvo nukelti, nebereikalinga tapo ir malūną supusi „galerka“. Darbas malūne paspartėjo [14].
Pranckūno malūnas buvo paklausus. Veikė valcai (pas kaimyną Biežį malūne jų nebuvo). Prie malūno susidarydavo ilgos laukiančiųjų eilės, malūną „apspisdavo“ keliomis eilėmis, grūdų prikrauti vežimai stovėdavo net Ramygalos gatvėje. Dažnai malūnas dirbdavo ir dieną, ir naktį, tik sekmadienis buvo poilsio diena. Dirbti malūne ir vėlykloje padėjo du gizeliai (samdiniai), elektros gedimus taisė kaimynas elektrikas Pranas Gumbrevičius [15].
Sovietmečiu visos Pranckūnų įmonės buvo nacionalizuotos. Šeima liko gyventi Panevėžyje (jiems buvo paliktas gyvenamasis namas prie malūno). Buvę malūno šeimininkai dirbo gerai jiems pažįstamuose baruose: Pranckūnienė buvo paskirta dažyklos vedėja, o Pranckūnas įsidarbino prie milo vėlimo. Čia išdirbta iki pensijos [16]. Malūnas atiduotas „Pramkombinatui“, vėliau – Gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui. Jame ir toliau malta. Pastačius naują elektros variklį, per mėnesį buvo sumalama apie 220 tonų grūdų, veikė valcai [17]. Šalia malūno tebeveikė lentpjūvė su milo vėlykla ir dažykla. Jų paslaugomis naudojosi miesto ir apylinkių gyventojai [18]. 6 deš. malūno vedėju dirbo K. Pauliukas, malūno darbininku V. Kalunda [19]. 1980 m. malūnas uždarytas, kurį laiką priklausė miesto Kultūros skyriui [20].
1988 m. pradėta malūno rekonstrukcija, planuota, kad čia įsikurs Panevėžio kraštotyros muziejaus gamtos skyrius, bus eksponuojama vabzdžių kolekcija, atsiras Panevėžio malūnų istorijos ekspozicija ar stendas. Tačiau dėl eksponavimui netinkamų sąlygų ir kitų priežasčių muziejus malūne taip ir neįsikūrė. Spėta surengti tik vieną kriauklių parodą [21]. Rekonstrukcijos metu malūno išorė buvo aptinkuota, fasadą sudarkė priešgaisrinių laiptų konstrukcija, pakeista pastato planinė struktūra, o sparnai net nebuvo suprojektuoti atstatyti [22]. Šeimininkų ar architektų sprendimas malūną palikti be sparnų tuo metu sukėlė daug diskusijų ir nepasitenkinimo [23]. Apie buvusią rekonstrukciją iki pastarųjų dienų tebeliudija vėjarodė su data „1988“ [24].
1992 m. malūnas kartu su 42 arais sodybos žemės sugrąžintas Pranckūnų palikuoniams, atiteko Vytautui ir Onai Pauliukams [25]. Pradžioje svajota čia vėl pradėti malti miltus [26], tačiau malūnas pradėtas nuomoti, jame kūrėsi restoranai, striptizo klubas (veikė 1994–2005) [27]. 2005 m. nesėkmingą UAB „MalūnaS-X“ verslą bandyta gelbėti pasitelkiant vaiduoklius – paskelbta apie neva nusižudžiusius ankstesnius malūno šeimininkus ir pastate šėliojančias, restorano darbuotojams ir jo svečiams ramybės neduodančias vėles [28].
2011 m. malūną įsigijo UAB „Deliuvis“. 2014 m. buvo atnaujintos pastato sienos, uždėti sparnai. Ketinta atgaivinti malūną, vėl atidarant restoraną ar pan. Kliūtimi tapo nesutarimai su miesto valdžia dėl žemės greta malūno paskirties: neleista malūno priestato ir automobilių aikštelės statyba, nes pagal miesto bendrąjį planą sklypas patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba. 2012–2017 m. bylinėtasi teisme ir pralaimėta [29].
2019 m. malūnas pasiūlytas išsinuomoti: už 172 kvadratinių metrų ploto nuomą per mėnesį paprašyta 172 eurų [30].
Asmenvardžių variantai
● Ichilčikas Gutmanas: G. Ichilčikas [31].
● Zenonas Pranckūnas: Pranskūnas [32].
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
Kontekstai, nutikimai, legendos...
● Reklaminė skrajutė. Malūno paslaugos 1931 m.:
„Mala:
prastai po 40 centų centnr.
puspitlis „ 40 centų centnr.
pitlis „ 80 centų centnr.
Velia milus ir čerkesus.
Velt ir spaust po 40 centų metr.
Dažyt „ po 40 centų metr.
Darbas atliekamas greit ir sąžiningai.
Su pagarba: Pranckūnas.“ [33]
● Ūkininkai į malūną atvykdavo vežimais. Atvažiuodavo su savo bernais, kurie sunešiodavo maišus su grūdais ar miltais. Kol malta, arkliai būdavo paleidžiami ganytis po lankas, buvusias už malūno. Ramygalos gatvėje greta lietuvių gyveno ir žydų prekybininkų šeimos. Jų namuose buvo įrengtos įvairių prekių parduotuvėlės, kur užsukdavo ir į malūną atvažiavę ūkininkai. Ūkininkams buvo patogu – nereikėjo gaišti laiko, reikiamų prekių gaudavo vietoje [34].
● Iš malūnininko biografijos. Zenonas Pranckūnas buvo kilęs iš Melaikių (Utenos r.). Vėliau Pranckūnai apsigyveno Kupiškio krašte: Zenono tėvai Karolis ir Barbora Palėvenėje turėjo vandens malūną, milo vėlyklą ir dažyklą. Zenonas vedė Konstanciją Kriaučiūnaitę, pasiturinčių ūkininkų dukrą iš Radžiūnų, iš tėvų paveldėjo malūną. Susitaupę pinigų Pranckūnai nusipirko vandens malūną Daukniškiuose prie Lėvens (Panevėžio r.). Tačiau vietos valdžia, atsižvelgdama į ūkininkų priekaištus dėl užliejamų pievų, ragino uždaryti šį malūną. Po metų darbo, valdžiai gerai apmokėjus, malūnas buvo apleistas. Šeima persikėlė gyventi į Panevėžį, kur nusipirko vėjo malūną. Mieste pasistatė trijų kambarių medinį namą, pirtį, ūkinį pastatą, tvatą. Vėliau prie malūno įrengė lentpjūvę, milo vėlyklą ir dažyklą, nusipirko keturis hektarus žemės už geležinkelio. Šeimai pinigų pakako. Konstancija turėjo puošnų karakulinį paltą, dukrai Onutei buvo nupirktas akordeonas, dukrai Danutei – dviratis. Audiniai būdavo perkami iš parduotuvės, rūbai siuvami artelėje, avėta pagal užsakymą pasiūtais madingais aulinukais. Pas Pranckūnus svečiuodavosi miesto inteligentai, bičiuliai, – vargonininkas Mykolas Karka, elektros stoties direktorius Vladas Kličmanas, banko tarnautojas Vaclovas Puzinas [35].
● Apie šeimos verslą. Priklausomai nuo darbų apimties, pakaitomis dirbdavo tai malūnas, tai vėlykla ir lentpjūve. Pranckūnas dirbdavo malūne ir lentpjūvėje. Lentpjūvėje pagal muilo fabriko užsakymą gamintos lentelės tarai supakuoti. Išpjautas lenteles padėdavo „štabeliuoti“ ir dukra Danutė su drauge. Lentpjūvėje Pranckūnas susižalojo: nusipjovė tris plaštakos pirštus. Prie milo vėlimo ir audeklų dažymo šeimininkavo Pranckūnienė. Ji rūpinosi spalvų asortimentu, dažų gavimu, darbų organizavimu. Dažus ir spalvų katalogus gaudavo iš Kauno audinių fabriko. Sodietės vilnonius ir čerkasinius (medvilnė su linu) audeklus atveždavo susuktus į ritinius po 30–50 metrų ilgio. Dažykloje prie kiekvieno ritinio prisiūdavo „etiketę“ su užrašytu priėmimo dokumento (kvito) numeriu. Kvite surašydavo kliento pavardę ir norimą dažymo spalvą. Audinius klientų mėgta dažyti „buteliava“ (žalia), ruda, tamsiai mėlyna, juoda spalvomis. Kad dažomų audinių ar siūlų spalva būtų ryški, nebluktų, dažus fiksuodavo. Vilnos audiniai būdavo įmirkomi acto rūgštimi, o medvilnės ir lino – druska. Po to audinius katile virindavo apie vieną valandą, kol vanduo likdavo beveik švarus. Vasarą dažytus audeklus džiovindavo kieme ant malūno mūro: prie pritvirtintų atramų (žėglių) nuleisdavo medžiagos juostas žemyn. Žiemą džiovino džiovykloje. Veliant milą tekdavo žiūrėti, kad audeklas nesusitrauktų, o tik lengvai nuo karštų vandens garų sudrėktų ir vėlimo mašina (vėlyklė, valiušis) medžiagos paviršiuje sudarytų pūkelį. Kad būtų daugiau užsakymų, Pranckūnienė Laisvės aikštėje Gražio parduotuvėje atidarė priėmimo punktą: iš čia surinkti užsakymai būdavo perduodami šeimininkei [36].
● Apie išgalvotus malūno vaiduoklius (2005): „Liudininkai tikina, kad restorane vaidenasi ne tiktai naktimis, bet kartais ir dienomis. Keisti reiškiniai neretai vyksta ir kelių žmonių akivaizdoje. Savaime užsidega ar užgęsta šviesa, įsijungia muzika, juda baldai. Juntama, kaip nematomos būtybės vaikšto ir šnekasi. Restorano darbuotojams atrodo, kad girdimi kelių vyrų ir vienos moters balsai.“ [37]
● Romantiškas skelbimas (2019): „Nuomojamas autentiškas malūnas […]. Malūnai – tai Panevėžio miesto simbolis. Jų povyzos jau seniai tapo miesto simboliu. Ramygalos gatvės galė yra du malūnai, jau senai reprezentuojantys Panevėžį.“ [38]
● Prisiminus naujų laikų istorijas, šis malūnas galėtų būti tituluojamas kaip vienas labiausiai keliančių aistras: tai ir kraštotyrininkų sukelti debatai dėl per renovaciją be sparnų paliktą malūną (1988–1992); UAB „MalūnaS-X“ išgalvoti ir visai Lietuvai apskelbti malūno vaiduokliai (2005); UAB „Deliuvis“ ginčas ir teismai su Panevėžio miesto savivaldybės administracija dėl pažeistų teisių (2012–2017); skelbimas apie už pigiau nei dviejų kambarių buto nuomos kainą (172 Eur) išnuomojamą malūną (2019).
Parengė Salvijus Kulevičius
Atnaujinta 2019 12 27
Turite daugiau informacijos apie šį malūną, pastebėjote netikslumų – būtinai susisiekite
salvijus.kulevicius@if.vu.lt (Salvijus Kulevičius)
_______________________
[1] Leonas Kaziukonis, „Užmiršta malūnų praeitis“, in: Panevėžio tiesa, 1989 01 14, p. 2; Panevėžio teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, B. 7799 // publikuota: Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, in: Panevėžio istorijos fragmentai, sud. A. Astramskas, Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, Lietuvos istorikų draugijos Panevėžio skyrius, 1993, p. 56.
[2] Ona Maksimaitienė, Panevėžio istorija: [mašinraštis], Vilnius, 1973, p. 688 // saugoma: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 277 // publikuota: Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 54.
[3] Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 54, 56.
[4] Visa Lietuva: informacinė knyga 1922 metams, Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1922, p. 355.
[5] Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 m., Kaunas: Centralinis statistikos biuras, 1932, p. 363.
[6] Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 54.
[7] Pateikėja Danutė Balčiūnienė (Pranckūnaitė; malūnininko Zenono Pranckūno duktė; g, 1928, Palėvenė, Kupiškio r.), interviu užrašė Joana Viga Čiplytė (Panevėžys) // publikuota: Joana Viga Čiplytė, Kaimynai: Panevėžio miesto Ramygalos gatvė. XIX a. vidurys – XX a. pabaiga, Vilnius: Homo liber, 2004, p. 7, 9.
[8] „Ūkininkų domei!“, Panevėžys: Banga, [1931] // saugoma: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas, S 950541 // publikuota: E-Paveldas. Bibliotekos. Muziejai. Archyvai: [interaktyvus], prieiga: www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002087270, [žiūrėta 2019 12 02]; taip pat eksponato metrika, žr., E-Paveldas. Bibliotekos. Muziejai. Archyvai: [interaktyvus], prieiga: www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002087270, [žiūrėta 2019 12 02].
[9] Pateikėjas Zenonas Pranskūnas (buvęs malūno savininkas), interviu užrašė V. Pečeliūnaitė (1983, Panevėžys) // publikuota: Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 56.
[10] Zenonas Baubonis, Dovilė Ryla, „Sparnai, sukami vidurio lygumų vėjų“, in: Sodo spalvos, 2019, nr. 7.
[11] Pateikėja Danutė Balčiūnienė, p. 7.
[12] Ibid., p. 9; Pateikėjas Zenonas Pranskūnas.
[13] Vita Žvinakytė, Vaida Andriejauskaitė, „Panevėžio krašto vėjo malūnai“, in: Krašto paveldas: konferencijų pranešimai, sud. Petras Juknevičius, Panevėžys: Reklamos forma, 2011, p. 41.
[14] Pateikėja Danutė Balčiūnienė, p. 9.
[15] Ibid.
[16] Ibid., p. 15.
[17] Pateikėjas P. Pauliukas, interviu užrašė Leonas Kaziukonis (1988, Panevėžys) // publikuota: Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 56.
[18] Panevėžio teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, B. 7799.
[19] Fot.: [autorius nežinomas], [„Malūno vedėjas K. Pauliukas prie malūno durų“], [1957] // saugoma: Panevėžio kraštotyros muziejus, GEK 19094/F4083 // publikuota: „Vėjo malūnas“: [unikalus kodas: 33495], in: Kultūros vertybių registras: [interaktyvus], prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/0671be24-afaa-4037-b295-d7ad0034219f, [žiūrėta 2019 12 02]; Fot.: [autorius nežinomas], [„Malūno darbuotojas V. Kalunda prie malūno valcų“], [1956] // saugoma: Panevėžio kraštotyros muziejus, GEK 19094/F4084 // publikuota: „Vėjo malūnas“: [unikalus kodas: 33495], in: Kultūros vertybių registras: [interaktyvus], prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/0671be24-afaa-4037-b295-d7ad0034219f, [žiūrėta 2019 12 02]. Dar žr. Leonas Kaziukonis, „Užmiršta malūnų praeitis“.
[20] Panevėžio teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, B. 7799.
[21] Leonas Kaziukonis, „Apie malūnus, sparnus ir žygius“, publikuota 2017 03 23, atnaujinta 2017 10 26 in: Panevėžio kraštas virtualiai. Portalas krašto istorijai ir kultūrai pažinti: [interaktyvus], prieiga: http://paneveziokrastas.pavb.lt/istorijos-puslapiai/apie-malunus-sparnus-ir-zygius/, [žiūrėta 2019 12 02]; Ingrida Nagrockienė, „Ieško nuomininko istoriniam malūnui“, in: Sekundė, 2019 03 22.
[22] Rekonstrukcija vykdyta pagal pagal Komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriaus architektų Vlado Klimavičiaus ir Vaidoto Sipavičiaus projektą. „Atgimę senieji malūnai“, in: Panevėžio tiesa, 1988 02 27, Zenonas Baubonis, op. cit.
[23] Žr. Leonas Kaziukonis, „Užmiršta malūnų praeitis“; E. Urbonas, „Malūnai be sparnų“, in: Panevėžio tiesa, 1988 10 13; „Prikelkime malūnus“, in: Panevėžio tiesa, 1989 05 04; Leonas Kaziukonis, „Dar kartą apie malūnus“, in: Panevėžio balsas, 1992 02 13; B. Raudžiūnas, „Kas geriau – alinė ar drugelių ekspozicija?..“, in: Panevėžio rytas, 1993 02 27; Leonas Kaziukonis, „Apie malūnus, sparnus ir žygius“.
[24] Fot. Rasuolė Kerbedienė, „Malūno rytinis fasadas“, 2010 // publikuota: „Vėjo malūnas“: [unikalus kodas: 33495], in: Kultūros vertybių registras: [interaktyvus], prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/0671be24-afaa-4037-b295-d7ad0034219f, [žiūrėta 2019 12 02].
[25] Pateikėja Danutė Balčiūnienė, p. 15.
[26] B. Raudžiūnas, op. cit.; D. Balčiūnienė, O. Pauliukienė, Z. Pranskūnas, „Malūne malsime miltus“, in: Panevėžio balsas, 1992 02, 21.
[27] 1994–2004 m. malūną nuomojo Eugenijus Ivanauskas, 2004–2005 – Jurga Stankevičienė (UAB „MalūnaS-X“). „Prasiskolinusius „malūnininkus“ gelbsti vaiduokliai“, 2005 01 08, in: Straipsniai.lt: [interaktyvus], prieiga: https://straipsniai.lt/mistika/prasiskolinusius-malunininkus-gelbsti-vaiduokliai/, [žiūrėta 2019 12 02]; Zenonas Baubonis, op. cit.
[28] „Prasiskolinusius „malūnininkus“ gelbsti vaiduokliai“; Virginija Petrauskienė, „Restoranui prilipo vaiduoklių lizdo vardas“, 2005 12 07, in: Maga: [interaktyvus], prieiga: https://maga.lt/21552, [žiūrėta 2019 12 02]; Inga Kontrimavičiūtė, „Panevėžio malūno vaiduokliai jau aiškūs“, in: Sekundė, 2006 09 10; Raimonda Mikučionytė, „Už malūną-vaiduoklį – 3 milijonai litų“, in: Panevėžio balsas, 2007 10 10.
[29] Išsamiau žr. Inga Kontrimavičiūtė, „Liūdna malūno paslaptis – ant tvoros“, in: Sekundė, 2014 12 10; „Nuomonė. Dėl vieno malūno istorijos“, 2015 06 10, in: Jūsų Panevėžys [interaktyvus], prieiga: https://jp.lt/nuomone-del-vieno-maluno-istorijos/, [žiūrėta 2019 12 02]; Vitalijus Satkevičius, „Melo malūno istorijos posūkis“, 2016 04 08, in: Jūsų Panevėžys [interaktyvus], prieiga: https://jp.lt/melo-maluno-istorijos-posukis, [žiūrėta 2019 12 02]; Ingrida Nagrockienė, op. cit.; „Byla A-4359-556/2017. Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus“, 2017 08 30, in: Eteismai [interaktyvus], prieiga: https://eteismai.lt/byla/234049115518409/A-4359-556/2017#, [žiūrėta 2019 12 02].
[30] „Panevėžio m. sav., Centras, Ramygalos g.“, in: Ober-Hous [interaktyvus], prieiga: www.ober-haus.lt/OH348204, [žiūrėta 2019 12 02]. Dra žr. Ingrida Nagrockienė, op. cit.
[31] Ona Maksimaitienė, op. cit.
[32] Leonas Kaziukonis, „Užmiršta malūnų praeitis“; Leonas Kaziukonis, „Iš Panevėžio malūnų praeities“, p. 56.
[33] „Ūkininkų domei!“
[34] Pateikėja Danutė Balčiūnienė, p. 7, 9, 12.
[35] Ibid., p. 8–9, 11–12.
[36] Ibid., p. 11.
[37] Virginija Petrauskienė, op. cit.
[38] „Panevėžio m. sav., Centras, Ramygalos g.“