Pavadinimas: | Meškuičiai |
Kiti pavadinimai: | Vėjo malūnas, Stoties vėjo malūnas |
Apskritis: | Šiaulių aps. |
Rajonas: | Šiaulių r. |
Seniūnija: | Meškuičių sen. |
LKS: | N6214487; E467766 |
WGS: | N56,063285; E23,482418 |
Unikalus objekto kodas: | 15946 |
Komplekso dalių kodai: | |
Seni kodai: | S255 , AtV975 |
Statusas: | Valstybės saugomas |
Rūšis: | Kepurinis akmeninis ir medinis vėjo malūnas |
Statinio unikalus Nr.: |
ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: 1867 m.
Statytojas (savininkas): Sakoma, kad statybas pradėjo nežinomas klebonas.
Alternatyvios istorijos:
(1) Literatūroje ir paveldosauginiuose dokumentuose įsitvirtinusi 1867 m. data kaip malūno pastatymo metai. Visgi, pasak Nijolės Tarnauskienės, konstrukcijos, jų kruopštus suleidimas, gerai išlikusi mediena liudytų, kad malūnas galėjo būti statytas žymiai vėliau.
(2) Malūnas pažymėtas 1914–1921 m. vokiškame žemėlapyje. Tai pirmas ar vienas pirmųjų jo užfiksavimų kartografiniuose šaltiniuose. Pagal žemėlapį, malūnas tuo metu stovėjo dabar jau išnykusiame Wiekmana kaime.
(3) Malūno istorija turėtų būti siejama ir su Rupeikių kaimu, o ne tik Meškuičių miesteliu. Jis panašiai nutolęs nuo abiejų vietovių (dabartinės kaimo vietos ir miestelio centro). 1931–1932 m. dokumentuose būtent Rupeikiai nurodomi kaip šio malūno vieta (adresas), Rupeikių malūnu jį 1975 m. vadino ir dailininkas Antanas Krištopaitis.
(4) Malūno ketvirtame aukšte ant statvolio įkirsta data. Sprendžiant iš nuotraukų, tai gali būti „1980“, „1988“ ar kiti metai (derėtų patikslinti vietoje).
ISTORIJA: 1918–1945 m.
Savininkai 1–2: 1919–1920 m. minimas Jonas Šliažas, gyvenęs Meškuičiuose malūne (nežinia, ar kalbama apie tą patį Rupeikių malūną). 1931–1932 m. dokumentuose Rupeikių malūno savininke nurodoma Liudvika Šliažienė. Literatūroje minimas ir Pranas Šliažas. Šliažienė malūną padovanojo anūkui Stasiui Šeriui.
Savininkai 3: Stasys Šerys malūną pardavė Stasiui Stočkui. Po tragiškos Stočkaus mirties (žr. žemiau) malūnas liko be teisėto šeimininko ir esą ilgą laiką žmonės juo naudojosi kada tik panorėję, kol jį perėmė kolūkis. Taip pat sakoma, kad Sočkus šalia malūno pastatęs namą.
Įranga: Buvo dvejos girnos, piklius.
Veikla: Prie malūno buvo įrengta vilnų karšykla. Ji veikė iki Antrojo pasaulinio karo.
Nutikimai: Šiauliuose gyvenęs Orelis Šifmanas pateikė teisminį ieškinį Meškuičiuose malūne gyvenusiam Jonui Šliažui, nurodydamas, kad pastarasis per Pirmąjį pasaulinį karą iš jo malūno Šiauliuose paėmė trejas akmens girnas. Prašyta priteisti trejas girnas ir teismo išlaidas. Byla nagrinėta 1919–1920 m. Šiaulių apskrities 1-osios nuovados teisme. Šliažas atsakė, kad malūne esančios girnos yra jo nuosavybė, išskyrus vienerias, kurias gavo iš Šiaulių birgemeisterio. Teismas ieškovui priteisė vienerias girnas, reikalavimas dėl kitų dvejų atmestas.
Nelaimingi atsitikimai: Savininkas Stasys Stočkus žuvo malūne: taisė jo įrenginius, buvo įtrauktas „didžiulio rato“ ir nuo sužalojimų mirė. Tai galėjo nutikti prieš Antrąjį pasaulinį karą.
ISTORIJA: 1945–1990 m.
Nusavinimas: Sovietmečiu malūnas priklausė „Raudonosios vėliavos“ kolūkiui. Šalia malūno buvusi sodyba atiteko Onos Donskienės tėvams.
Malūnininkai: Onos Donskienės tėvas.
Veikla, malė iki: Onos Donskienės tėvas dirbo malūne, šeima naudojosi malūno pastatais: laikyti gyvuliai, šienas, miltai (? ar pačiame malūne). Malūnu nebesinaudota nuo 1969–1970 m.
Sunykimas: Sprendžiant iš nuotraukų, 7 deš. malūnas jau buvo be apeigos tiltelio ir grąžulo, 8 deš. – kepurė visiškai kiaura, vėrėsi skylės sienose, sparnų tebuvo menki likučiai.
Rekonstrukcijos: 1985–1986 m. malūnas restauruotas ir rekonstruotas. Jam sugrąžintas istorinis pavidalas: atkurtas apeigos tiltelis ir kepurė (kepurės sukimosi įranga neatstatyta, ji padaryta „stacionari“). Pakeistos sunykusios dalys: keli karkaso rąstai, sienų danga, pirmo aukšto statramsčiai, perdanga tarp pirmo ir antro aukštų, dalis kitų aukštų grindų, laiptai ar jų pakopos. Atsirado ir naujadarų: pirmo aukšto stačiakampės langų angos pakeistos angomis su segmentine sąrama; kepurėje atsirado langai. Buvo naujai išmūryti vienų durų angokraščiai. Medinių sienų karkasas sustiprintas metaliniais veržtais. Vidaus įranga palikta autentiška, keisti tik mediniai dantračių dantukai ir pan. Kartu pastatas buvo pritaikytas naujai paskirčiai: pirmame aukšte įrengtos mūrinės pertvaros, kavinės salė, virtuvės patalpos, svečių kambarys, sandėliukai, grindys išklotos plytomis „eglute“, o sienos keraminėmis plytelėmis, įvesta elektra, vandentiekis, kanalizacija, įrengtas šildymas. Malūnas rekonstruotas pagal LSSR dailės instituto diplomantės Aurelijos Lozuraitienės (Vėbraitės) projektą (1983; vadovas prof. Eduardas Budreika). Darbų vertė 36,867 tūkst. rublių.
Vizijos: 1983 m. Aurelijos Lozuraitienės rekonstrukcijos projekte numatyta malūno paskirtis – kolūkio muziejus.
ISTORIJA: po 1990 m.
Savininkai: Apie 1993 m. malūną iš bendrovės nusipirko Donskiai – buvusio malūnininko (sovietmečiu) duktė Ona ir jos vyras Jonas, gyvenę sodyboje greta malūno. Vėliau malūnu pradėjo rūpintis jų sūnus Vladas Donskis.
Vertė: Malūnas įsigytas už 85 tūkst. tuometinių vadinamųjų pajų. 1991 m. dokumentuose fiksuota ir kita kaina: 81,107 tūkst. rublių (indeksuota vertė), 76,544 tūkst. rublių (atskaičius amortizaciją), 765,440 tūkst. rublių (aukciono kaina, indeksuota 10 kartų).
Veikla: Apie 1990–1996 m. malūne veikė kavinė ar valgykla. Tačiau ir po įstaigos uždarymo pastatas nuomotas pobūviams. Tilpdavo apie 40 žmonių. Malūną lankydavo moksleivių ekskursijos. Savininkės žodžiais tariant (2007), „įdomiausia jiems yra užlipti į kepalūšą, iš kurio atsiveria tikrai labai gražus miestelio vaizdas“.
Situacija: 2012 m. malūnas apibūdintas kaip patenkinamos būklės: blogesnė buvo su jo sienų dangos, langų rėmų ir kai kurių grindų būklė. Statinys jau ilgesnį laiką (prieš 2007) buvo likęs be sparnų. Juos nulaužė audros.
MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Malūnas stovi prie kelio Meškuičiai–Gibaičiai. Greta buvusi malūnininko sodyba. Apie ją pateikiama skirtingų duomenų. Vienur teigiama, kad dabartinis gyvenamasis namas statytas Donskių ir stovi ant buvusio malūnininko namo pamatų, kitur – kad iki šiol tebestovi malūnininko Stočkaus statytas namas. 1986 m. sodyboje buvo gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, sodas.
MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Medinis, griautinis, pastatytas ant akmens mūro pamato-pirmo aukšto. Aštuoniakampės nupjautos piramidės formos su aštuoniakampe kepure, apeigos tilteliu. Keturių aukštų (įskaitant ir mūrinį pamatą-pirmą aukštą) su pusaukščiu. Dengtas skiedromis ar lentelėmis. Pirmas aukštas mūrytas iš netašytų akmenų. Remiantis 1986 m. brėžiniu, bendras malūno aukštis su kepure 18,15 m; pagal 1993 m. „Namų valdos techninės apskaitos bylą“ 16,7 m; pagal kultūros vertybių dosjė ir kitus paveldosauginius dokumentus 26 m arba 26,35 m (turbūt tai malūno aukštis matuojant kartu su sparnais, t. y. iki pakilusio sparno galo). Remiantis tuo pačiu brėžiniu, malūno skersmuo ties žemės paviršiumi kartu su išorinėmis sienomis (ilgesnė įstrižainė) 13,10 m. Apeigos tiltelio plotis 2,04 m. Pirmame aukšte dvejos durys, iš pietų ir vakarų pusių. Vienų durų angos skersmuo (iš vidinės pastato pusės) 0,88 m, kitų 1,36 m. Antrame aukšte dvejos durys (į apeigos tiltelį) pietvakarių ir šiaurės rytų kryptimis. Langai rytų ir vakarų kryptimis. Pagal 1993 m. dokumentą pirmas aukštas 2,95 m aukščio, antras 3,15 m, trečias 3,3 m, ketvirtas 3,48 m, penktas (pusaukštis kartu su kepure ?) 3,55 m. Pagal 1986 m. ir 1993 m. apmatavimus ir brėžinius.
MALŪNO APRAŠYMAS: įranga
Išlikusi įranga: statvolis su apatiniu ir viršutiniu krumpliaračiais; dvi girnų verpstės su stovais antrame aukšte; akmeninės ir lietinės girnos trečiame aukšte; girnų iškėlimo žirklių svertis trečiame aukšte; maišų kėlimo mechanizmas ir dvi grūdų piltuvės ketvirtame aukšte; sparninis velenas su sparniniu krumpliaračiu, ketinė sparninio veleno galva penktame pusaukštyje ir kepurėje. Kepurė buvo gręžiama grąžulu. Pagal 2012 m. Kultūros vertybių registro duomenis. Dar žr. Nijolė Tarnauskienė, 1986.
PAVELDOSAUGA
1984 m. įtrauktas į Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (AtV975). Nuo tada turi paveldosauginį statusą.
KITA
(1) Meškuičių miestelyje buvo dar du vėjo malūnai, priklausę Jonui Frenzeliui (minimas 1925 ir 1932 m. dokumentuose) ar M. Frensindienei (1927) ir Stasiui Stasiuliui (1925, 1927, 1932).
(2) Dalis Meškuičių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios grindų sudėta iš įvairaus dydžio girnapusių. Bažnyčia statyta 1897 m.
(3) 2008 m. Meškuičių lopšelio-darželio lauko aikštelėje pastatytas vaikams skirtas butaforinis malūnėlis (meistras lopšelio darželio stalius P. Daugėla).
Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31