Pavadinimas: | Mažeikiai |
Kiti pavadinimai: | Vėjo malūnas |
Apskritis: | Šiaulių aps. |
Rajonas: | Šiaulių r. |
Seniūnija: | Gruzdžių sen. |
LKS: | N6218157; E444792 |
WGS: | N56,094151; E23,112806 |
Unikalus objekto kodas: | 1618 |
Komplekso dalių kodai: | |
Seni kodai: | AtV626 |
Statusas: | Registrinis |
Rūšis: | Kepurinis akmeninis vėjo malūnas |
Statinio unikalus Nr.: |
ATSIRADIMO APLINKYBĖS
Pastatymo metai: 1906–1907 m.
Statytojas (savininkas): Turtingas Mažeikių kaimo ūkininkas Gedžius (Gėdžnis). Kitur įvardijama tiksliau, kad tai buvo Jonas Gedžius.
Statybos: Pradėtas mūryti 1906 m. Dirbo samdyti ūkininkai. Gedžius su jais dėl kažko nesutarė ir šie metė nebaigtą darbą. Kitais metais Gedžius susirado naujus darbininkus, kurie baigė statyti malūną.
Alternatyvios istorijos: (1) Statytas XIX a. J. Gečo. (2) Pastatytas 1900 m. (3) Pastatytas 1902 m. Statė apie 3–4 metus.
ISTORIJA: iki 1918 m.
Nutikimai: Pirmojo pasaulinio karo metais (1915) tarp Mažeikių kaime buvusios vokiečių ir Šiupyliuose stovėjusios rusų kariuomenių įvyko stiprus susišaudymas. Daug aplinkinių kaimų sudegė. Sudegė ir Mažeikių malūnas, liko tik mūrinės sienos. Karo metu nukentėjo ir gretimame kaime stovėjęs Biržių vėjo malūnas.
ISTORIJA: 1918–1945 m.
Savininkai: Tarpukaryje priklausė Juozui Gedžiui. Kaip malūno savininkas jis minimas 1931 m. dokumentuose. Atrodo, kad jam priklausė ir kalkinė (įkurta 1936 m., 1940 m. galėjo pagaminti 15 tonų kalkių). Malūnininko amato mokėsi ir Juozo sūnus Juozas Gedžius (g. 1926), kartu su tėvu malė nuo 12 metų.
Malūnininkai: Malė pats šeimininkas Juozas Gedžius, talkino paauglys sūnus.
Rekonstrukcijos: 1924 m. buvo atstatytas (Pirmojo pasaulinio karo metais malūnas sudegė). Naują medinę įrangą pastatė meistras Norkus.
Įranga: Buvo dvejos girnos, piklius.
Vertė: 1931 m. malūnas vertintas 8 tūkst. litų.
ISTORIJA: 1945–1990 m.
Savininkų likimas: Juozas Gedžius išvengė tremties, o du jo broliai buvo išvežti į Sibirą.
Nusavinimas: Gruzdžių apylinkėse kolūkiai kurti 1948–1949 m. Iš pradžių malūnas atiteko Mažeikių, o 1950–1951 m. sustambinus kolūkius – „Tarybinės žemės“ kolūkiui.
Veikla, malė iki: Apie malūno veikimą sovietmečiu išliko skirtingų liudijimų. (1) Antanas Stankaitis liudija, kad po karo malūne beveik nebemalta ar kad su dviem sparnais likusiame malūne Juozas Gedžius dar kurį laiką malė žmonėms, tačiau „prie kolchozo“ jau visiškai nustota malti. (2) Kolūkis malūną naudojo iki 1950 m. (3) 1958 m. Lietuvos istorijos instituto medžiagoje nurodoma, kad malūnas dar naudojamas. (4) Malė dar 10 metų po kolūkių sukūrimo. Uždarytas buvo apie 1960 m. (5) Sakoma, kad malūnas dirbo tol, kol į kolūkį buvo atvesta elektra. Malė sukamas vėjo. Nustojus veikti girnos buvo išgabentos į kolūkio centrą Šiupyliuose. (6) Dailininko Antano Krištopaičio užfiksuota, kad paskutinis savininkas, sūnus Gedžius, tvarkė malūną iki 1969 m., kai kolūkio pirmininkas Kiaušas atėmė raktus, ir kad apie 1974 m. Gedžius dar suremontavo malūno stogą (?).
Malūnininkai: Gali būti, kad nusavintame malūne dirbo buvusio šeimininko sūnus Juozas Gedžius (g. 1926).
Sunykimas: 1973–1975 m. malūnas jau buvo „nepatenkinamo stovio“: apleistas, neužrakintomis durimis, kiauru stogu. Tačiau visgi tebeturėjo kepurę ir sparnus (kuriuos reikėjo skubiai remontuoti), išlikusius vidaus įrenginius, tik verpstės buvo išmestos laukan. 1981 m. tebebuvo statvolis ir transmisijos mazgai. Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos raginimai „Tarybinės žemės“ kolūkiui (1973–1977 m. parašyti trys raštai) skubiai atlikti pastato remontą, atrodo, rezultatų nedavė. Sprendžiant iš nuotraukų, stogas liko kiauras ir toliau nyko.
Vizijos: 1982 m. komisija, svarsčiusi Mažeikių smėlio ir žvyro karjero praplėtimo galimybes, nutarė neleisti karjero eksploatuoti kairėje kelio Gruzdžiai–Kuršėnai pusėje, siekiant išsaugoti „vertingą XIX a. paminklą“ ir „būsimą muziejų“. Numatyta greta malūno įrengti vandens užtvanką su poilsio zona.
ISTORIJA: po 1990 m.
Sunykimas: 1991 m. malūne „nuo pašalinių asmenų neatsargaus elgimosi su ugnimi“ kilo gaisras. Sudegė malūno stogas ir medinės vidaus konstrukcijos.
Situacija: Nenaudojamas. Griūva.
MALŪNO APRAŠYMAS: aplinka
Remiantis 1931 m. brėžiniu, malūnas stovėjo greta kelio Mažeikiai–Šiupyliai, apie 65 m į šiaurę nuo jo (vėliau kelias tiesintas ir malūnas atsidūrė kitoje jo pusėje). Jam buvos skirtas 22 x 82 m dydžio žemės sklypas. Atokiau nuo kelio, sklypo kampe pažymėta išvietė. Greta buvo malūno šeimininko sodyba (gerai matoma 1958 m. nuotraukose). Malūnas stovi ant nedidelės aukštumėlės. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1931 m. malūno brėžinį ir 2006 m. in situ duomenis), papildė Salvijus Kulevičius.
MALŪNO APRAŠYMAS: statinys
Mūrytas iš lauko akmenų, surišant kalkių skiediniu. Pastatas nupjauto kūgio formos, trijų aukštų su pusaukščiu. Remiantis 1932 m. brėžiniu, malūno aukštis iki kepurės 9,9 m, skersmuo su išorinėmis sienomis pirmo aukšto grindų lygyje 10 m, sienos storis 1 m, trečio aukšto lygyje atitinkamai 6,1 m ir 0,7 m, sienų pasvirimo kampas 83°. Kepurė daugiabriaunė, apie 3,5 m aukščio. Pirmų trijų malūno aukštų aukštis po 2,7 m, ketvirto 1,2 m. Visos trys perdangos medinės. Aukštus jungia vieni laiptai. Pirmame malūno aukšte vienoje ašyje dvejos neplačios durys vakarų ir rytų kryptimis. Trūksta duomenų nustatyti grindų ir langų plotų santykiui, bet jis, atrodo, neatitinka tarpukaryje pastatams taikytų normų. Langų per mažai ir jie per maži. Statybos komisija laiptų irgi reikalavo daugiau, kad aukštus jungtų ne vieni, o dveji laiptai. 1977 m. apžiūrėjus malūną vietoje kai kurie duomenys patikslinti. Durų ir langų apvadai geltonų plytų. Vakarinių durų aukštis apie 2 m, rytinių 1,78 m. Skirtingas durų aukštis leido lengviau įmontuoti statvolį. Sienų storis apačioje 1,3 m. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1931 m. malūno brėžinį ir 1977 m. in situ duomenis).
Aukštų perdenginiai – ant skerssijų prikaltos plačios lentos. Durys dvivėrės, dvigubos, iš lauko pusės apkaltos skarda. Langelių vietoje angos (šviesangės). Langeliai yra antrame ir trečiame aukštuose po du, pietinėje ir šiaurinėje pusėse. Kepurė dengta gontais. Sukama grąžulu. Aprašė Dalė Puodžiukienė (pagal XX a. 8 deš. situacijos duomenis).
MALŪNO APRAŠYMAS: įranga
Antrame aukšte buvo dvejos girnos, pirmame – piklius. Trečiame aukšte įrengtos dvi piltuvės grūdams, patalpa naudota grūdams sandėliuoti. Girnos buvo palyginti mažos: jų skersmuo kartu su kubilu 1,2 m. Pikliaus plotis 1,9 m, ilgis 2,9 m, aukštis 1,7 m. Girnos sukamos iš apačios, iš pirmo aukšto (dvipakopė pavara), transmisija medinė. Statvolio didžiojo varančiojo krumpliaračio skersmuo 3,1 m, verpsčių šulračių skersmenys vienodi – 0,65 m. Statvolio viršutinio kampinio krumpliaračio skersmuo 1,2 m, sparninio krumpliaračio skersmuo 3,2 m. Malūno sparno ilgis 10,7 m. Sparnams apsisukus 1 kartą, girnos apsisukdavo beveik 13 kartų (pirmos krumpliaračių poros perdavimo skaičius 2,67, antros poros 4,77, bendras 12,7 karto). Buvo maišų kėlimo mechanizmas. 1977 m. apžiūrėjus malūną vietoje duomenys papildyti. Sparninio veleno galva buvo iš ketaus. Malūno keturi sparnai kaip paprastai įtvirtinti ant dviejų posparnių, pervertų per ketinę sparninio veleno galvą. Sparnai turėjo bure užtraukiamus 26 ardelius. Priešsparnis su nuimama vėjalentės dalimi. Sparninio krumpliaračio skersmuo 2,78 m. Daugiau ir išsamiau žr. Eligijus Juvencijus Morkūnas, 2010, p. 369–371. Įranga neišlikusi. Aprašė Eligijus Juvencijus Morkūnas (pagal 1931 m. malūno brėžinį ir 1977 m. in situ duomenis).
PAVELDOSAUGA
1971 m. įtrauktas į Lietuvos TSR vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (AtV626). Nuo tada turi paveldosauginį statusą.
IŠSKIRTINUMAS
Dalės Puodžiukienės teigimu: „Pastatas vienas gražiausių akmens mūro malūnų Lietuvoje. Tektoniškas ir utilitarus statinys dominuoja tuščiose lygumose. Apylinkių monotoniškumas pabrėžia pastato monumentalumą.“
ĮDOMYBĖS
Sakoma, kad giedrą dieną nuo malūno matydavosi Šiaulių bažnyčios bokštas (atstumas apie 22 km).
KITA
(1) Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Gruzdžiuose ir jų apylinkėse buvo 20 vėjo malūnų: Biržiuose, Daujočiuose, Jauneliuose, Jurgaičiuose, Lyguduose, Mažeikiuose, Mikutaičiuose, Nuomininkuose, Poviliškiuose, Ražuose, Saveikiuose, Staneliuose, Strazduose, Šakynoje, Šepkaičiuose, Šiupyliuose, Taurakiuose, Valdomuose ir du Gruzdžių miestelyje (Vaidučio Riškaus duomenimis).
Senųjų vėjo malūnų tyrinėtojas Eligijus Juvencijus Morkūnas nurodo, kad XX a. pradžioje apie Gruzdžius vėjo malūnų buvo „ypač daug“. Malūnai malė ar bent stovėjo: Barysiuose, Biržiuose, Daujočiuose, Dimšiuose, Džiugiuose, Gruzdžiuose (2), Jauniūnuose, Jauneliuose, Juodžiuose, Jurgaičiuose, Kančiūnuose, Lyguduose, Linkaičiuose, Mažeikiuose, Meškuičiuose (3), Mikutaičiuose (2), Mingėliuose, Nuomininkuose, Piktuižiuose, Poviliškiuose, Priešginiuose, Radviliuose, Ražuose, Saveikiuose, Staneliuose, Strazduose, Šakynoje, Šepkaičiuose (2), Šilmikiuose, Šiupyliuose, Taurakiuose, Toliočiuose, Valakuose, Valdomuose, Viesgirdžiuose, Žmirkliuose.
Iki šių dienų išlikusius Biržių ir Mažeikių malūnus teskiria 850 metrų.
(2) Išliko 1931 m. malūno apmatavimai ir brėžinys, parengtas diplomuoto inžinierius Felicijono Liauso iš Šiaulių. Liauso darbai susiję ir su kitais Šiaulių regiono technikos objektais: 1930 m. atliko prie Šakynos buvusio Buožio vėjo malūno, o 1932 m. Kvedaro vėjo malūno Biržiuose matavimus; 1934 m. parengė Žalevičiaus motorinio malūno ir lentpjūvės Gruzdžiuose, o 1935 m. Valantino garinės lentpjūvės Kiaukliuose projektus (visi dab. Šiaulių r.). Jo biuras buvo Šiauliuose Vilniaus g. 196, vėliau minimas ir kitas adresas – Trakų g. 14b.
Asmenvardžių variantai:
● Gedžius: Gečas, Gėdžinis, Gėdžnis.
Parengė Salvijus Kulevičius
salvijus.kulevicius@if.vu.lt
Atnaujinta 2020 12 31